Vėlinės. Žvakių žvakelių... Mirusiųjų šešėliai po tujomis kortomis pliekia "durnių". Gyvieji galynėjasi su vėju ir šalčiu. Pastarojo koncentracija kapinėse itin didelė - gal todėl visai man nepažįstamos tetos, kažkodėl pažįstančios mane ("Vajė, kokia aukšta užaugo..."), susisupusios į kailinius, sriūbčioja iš termoso pilstomą kavą, čia pat, už kapinių tvoros. Viena kita dar ištraukia saldainių. Pirštinėtomis rankomis čežena popieriukus.. Joms besijuokiant plyksteli auksiniai dantys. Žiūriu į jas ir galvoju, ar kortomis išmokstama lošti šiame gyvenime, ar jau anapusiniame. Karšta kava - gyviesiems, karšta ugnis - išėjusiems... Ir visur yra tiesa. Net ir tame, kad mano teta Birutė paliko šį pasaulį, sulaukusi tik 20 metų. Aš ją pralenkiau. Bet kas iš to? Kortomis žaisti tai nemoku...