Noriu miego. Noriu miego.
Tikra savižudė- savo noru kylanti anksti ryte iš lovos ir einanti į darbą, lyg turėčiau kokią sutartį ar įsipareigojimą dirbti.
Praeis. Ir tas karštis. Ir tas laukimas. Ir tas vienadienis liūdesys: kodėl neatrašai?

Vakarykščio pasisėdėjimo atradimas: bučinys į skruostą- nuo to viskas ir prasideda. Argi ne taip?

Beveik pirma diena redakcijoj. Šiltas kolektyvas. Ir karštas oras. Šiandien atėjau į darbą su sijonu (!). Nieko ypatingo. Ėjimas ratais, bet nesiveržimas į priekį. Grožio miego pražiopsojimas. Ir taip visą savaitę. Susitikimai. Pokalbiai. Arbatos gėrimo ceremonijos. Noras į pajūrį. Velniava, iki Jūros šventės liko 10 dienų. Vis tiek nieko naujo. Nebus. Buvo, bet nebus. Išgyventi reiškia gyventi taip pat, kaip iki tol, nors ir labai sunku. Lengva. Nėra nieko neįmanomo. Kolegos frazė: "Smagu matyt, kad vis neprarandi humoro jausmo..." O kur dėsies? Niekur.

Satisfakcija. =)

Na, ką, sudie jūra, sudie Klaipėda. Ryt išvykstu pas tėvus. Bet aš grįšiu. Būtinai. Kas čia- tik du mėnesiai... Mažai. Čia ne pavasario laukti. Juo labiau, kad bet kada galiu sėsti į traukinį ir atidumti į pajūrį, praleisti naktį pliaže po žvaigždėtu dangumi, galbūt ir po tavo sparnais, ir ryte lyg niekur nieko tiesiai į darbą. Su tavim ar be tavęs. Nesvarbu. Aš stipri. Nežmoniškai stipri. Velnias sėdi ant peties. Drugelis Paleistuvis. Gal jau laikas pseudonimą keist?... =)

Staiga, atrodo, kad visą laiką sapnavai- imi ir prabundi. Sutrinki. Nejaugi tai tebuvo tik sapnas? Kliedesiai, tik kliedesiai. Vizijos. Miražas. Laikina viskas. Ir trapu.

Atsitiesiu- neleidžiu sau sugniužti. Neverta. Aš pati už save atsakau. Už kiekvieną savo poelgį, jausmą, mintį. Sapną ir svajonę. Renkuosi kaip gyventi. Aš esu pats sau bosas. Taigi žudyk nežudęs- nepadės, nes ginklus šįkart renkuosi aš. Dvikova? Tebūnie dvikova.

Saulės neišsenkanti šiluma. Man gerai. Turi būti gerai. Drugelis priprato pralaimėti, tad kiekvienas fiasko jam atrodo mažų mažiausiai pergalė Olimpiadoje. Tebūnie.

Iš neturėjimo kas veikti visa tai- ir liūdesys, ir laukimas, ir benamystė.

Man niekados nepatinka tokia būsena, kai jautiesi esąs ant krašto. Bedugnės krašto. Kai esi ne viena, lengviau, nes gali įsikibti į ranką, apkabinti pečius, pačiai būti apkabintai. Būti išgelbėtai. Bet žinau, kad niekas kitas manęs neišgelbės, tik aš pati. Turiu peržengti save. Nugalėti. Nusileisti ant žemės. Nes kai stovi ant bedugnės krašto, daug geriau kojomis remtis tvirtai į žemę, nei kiboti ore. Angelas pakaruoklis.

Kuo mažiau pasirinkimų, tuo lengviau. Bet kuo didesnės galimybės, tuo labiau sopa galvą. Nenoriu. Liksiu ten, kur atėjau. Dar ne laikas grįžti į namus. Dar ne laikas. Keletas dienų sau. Galbūt ir tau. Nors nenusipelnei. Esi vertas, bet nenusipelnei. Pats kaltas, kad dar esi toli.

Nesuvokiamas laiko minkštumas. Vidurnaktį baigiu lakuoti kojų pirštų nagus, išjungiu muziką ir krentu miegoti. Anksti ryte žadintuvas išplėšia iš sapno, kurio paskui niekaip negaliu prisiminti. Įrašinėjami reportažai. "Dainuojantis balsas. Tavo specializacija ne radijoj." Dėkui už antausį- dabar dar didesnis noras peržengti save, įrodyti, kad galiu. Galiu, nes noriu. Visko išmokstama. Galima ir akcento atsikratyti, galima ir įkvėpti oro ne tarp žodžių, bet žodžiuose, prarijant pauzes, kad jų vėliau nereiktų trinti... Galiu ir informaciją suglausti, kad jos nereiktų trumpinti ir išmesti tai, kas man svarbu. Galima. Galiu, nes noriu. Kiekvienas pralaimėjimas yra ateinančios pergalės kaina.

Deginimasis. Smėlio kibūs pirštai glosto nugarą, saulės kaitra glamonėja, lengvas vėjelis užglaisto pyktį, nuoskaudas, praeitį. Bet ar atneša ateitį? Burimas akmenimis. Burimas žodžiais. Bet visa tai nėra realybė. Sapnas. Nesibaigiantis sapnas.

Tu. Tavęs nėra. Tik akimirka. Trys sekundės, per kurias nespėju įrodyti, kad esu. Kad galiu būti. Būsiu. Būčiau. Neleidžia laikas. Aplinkybės susiklosto taip, kad nieko neišeina. Tik būsena, kad galėtų kažkas iš to būti. Kažkas gero ir vaisingo. Kažkas svarbaus. Tereikia tik pakovoti. Palaukti. Panorėti. Ištark vieną žodį ir durys atsivers.

Praeis. Viskas praeina. Viskas visada praeina. Rytoj ir vėl švies saulė. Tikėkimės.

Mintyse jau sudėti daiktai- šitas ten, anas ten, tą paimti, tą palikti... Norisi imt ir etiketes kiekvienam prilipinti, kad nepamirščiau, paskutinę dieną nesusipainiočiau...

Trys sekundės, virstančios amžinybe. Esu per gera. Bet ką jau padarysi. Laukimas, mano gyvenimas- tai nesibaigiantis laukimas...

Laiškų rašymas. Saulės glamonės. Bangelės tekši į kelto šonus, kol keliamės iš Klaipėdos į Smiltynę. Į ten ir iš ten. Žuvėdros virš galvų. Įkyrios, visada alkanos.

Noriu ledų. Negaliu. Balsas paskendęs slogos pančiose. Užkimus. Lyg būčiau rėkus per miegus ir užsičiaupus tik saulei palietus mano langą. Anksti pabundu. Sulčių pakelis. Ant stalo 14 žvakių ir 25 akmenys su keistais ženklais. Tie ženklai kol kas man pranašauja sėkmę. Tikėkimės.

Dar savaitė su trupučiu. Laisvės ir savarankiškumo, nesiginčijimo, neverkimo. Gyvenimo sau, ne dėl kitų.

Nesuvokiamas laiko minkštumas. Besilupanti oda. Sapnai, kuriuose visados žiema...

Nerašomi eilėraščiai. Skaitomos knygos. Nepabaigiamas dienoraštis. Naujas sąsiuvinys laukia ant stalo, kol pradėsiu į jį lieti savo gyvenimą. Tegu palaukia. Nes aš irgi laukiu.

Vasara ne veža, o plukdo. =) Pasroviui? Tebūnie pasroviui...

Nesuvokiamas laiko minkštumas- teka per kaktą, užmerktas akis, lūpas, kaklą, pečius, raktikaulius, krūtinę, šonkauliais žemyn žemyn, susivinguriuoja į sukūrį ties bamba ir nusrūva šlaunimis, per kelius, per blauzdas iki kojų pirštų- kapteli lašelis nuo mažylio ir išgaruoja nebūties alsavime. Laikas. Per daug. Per mažai. Nežinau. Pasimečiau. Nėra nieko, bet ir yra kažkas. Kažkur. Už ausies geldelės tūnantis jaukumas- pabus, jei pažadinsi. Už peties miegantis šešėlis- nukris, jei apkabinsi. Už širdies plakimo tylintis jausmas- išsikeros, jei pašnabždėsi ką nors gražaus. Nesvarbu ką. Vieną žodį, kuris man reikštų daug. Drugelis. Tebūnie drugelis. Mažutis. Virpantis. Besiplaikstantis. Besiblaškantis. Neturintis namų. Medis, kertantis savo šaknis. Kurioj dykumoj prigysiu? Kieno vandeniu malšinsiu kepinančios gyvenimo saulės keliamą troškulį? Kur yra mano namai? Ten, kur prasideda mano pačios širdies plakimas. Ne tavo. Ne man ji plaka. Ne drugeliui, glaudžiamam prie krūtinės. Visada sušalusi. Alkana. Džiūstanti. Mirštanti. Gyvenanti. Nesuvokiamas laiko minkštumas...

Viskas taip keistai. Dar ne pabaiga. Turiu dar tris savaites. Beveik tris. Trys sekundės...

Spinduliuoju, šypsausi ir vėl... nutįsta lūpų kampučiai iki žemės. Tik trumpam tas liūdesys. Tik trumpam ir džiaugsmas.

Suplanuota vasara. Radijo stotis. Redakcija. Gimtojo miesto gatvės. O kol kas pasivaikščiokim pajūrio senamiesčiu.

Šįvakar džiazai, bet nėr sveikatos.

Namuose pragarai.

Danguje debesai.

Širdyje lapatai.

Na, kodėl taip ilgam išėjai?..

Po vakarykštės saulės-tamsių debesų mišinio, kuris visai neblogai veikė mano nuotaiką, šiandien visiška nuotaikų abstinencija. Matyt, vakar išspinduliavau per daug energijos- šiandien neturiu jėgų net šypsotis.
Kiek pasiūlo, tiek ir imu. Rodos, galva netuščia buvo- vis gi kažką mokiausi- bet ne, nepasitikiu savim šiandien juodai. Lietus. Sunkus popierių nešulys. Pinigai. Sąrašai.
Reikia saulės. Juodai reikia saulės. Ir meilės. Bent jau pakaitalo.