Ištraukiu seną įraša ir pateikiu kaip naują. Tingiu rašyti kažką nauja. Žinoma, nebūtina kasdien keisti dienoraščio, bet kad dažnai vakarykščiai žodžiai akis bado...

Nesuvokiamas laiko minkštumas- teka per kaktą, užmerktas akis, lūpas, kaklą, pečius, raktikaulius, krūtinę, šonkauliais žemyn žemyn, susivinguriuoja į sukūrį ties bamba ir nusrūva šlaunimis, per kelius, per blauzdas iki kojų pirštų- kapteli lašelis nuo mažylio ir išgaruoja nebūties alsavime. Laikas. Per daug. Per mažai. Nežinau. Pasimečiau. Nėra nieko, bet ir yra kažkas. Kažkur. Už ausies geldelės tūnantis jaukumas- pabus, jei pažadinsi. Už peties miegantis šešėlis- nukris, jei apkabinsi. Už širdies plakimo tylintis jausmas- išsikeros, jei pašnabždėsi ką nors gražaus. Nesvarbu ką. Vieną žodį, kuris man reikštų daug. Drugelis. Tebūnie drugelis. Mažutis. Virpantis. Besiplaikstantis. Besiblaškantis. Neturintis namų. Medis, kertantis savo šaknis. Kurioj dykumoj prigysiu? Kieno vandeniu malšinsiu kepinančios gyvenimo saulės keliamą troškulį? Kur yra mano namai? Ten, kur prasideda mano pačios širdies plakimas. Ne tavo. Ne man ji plaka. Ne drugeliui, glaudžiamam prie krūtinės. Visada sušalusi. Alkana. Džiūstanti. Mirštanti. Gyvenanti.