Prakeikimas. Pradeda drebėti balsas, kojos ir tos virpa. Galėč, tikriausiai parvirsčiau. Arba nualpčiau. Hmm.. kažkada buvo madinga elegantiškai nualpti... Mūsų karta to nemoka- jei jau virsta, tai jau taip, kad net kojos pakežėja. Arba plojasi ant nosies. Visu ūgiu. Geriausia ant šaligatvio. Kad ir Šiaulių bulvaro. Nors Klaipėdos senamiesčio akmeninis grindinys tam reikalui irgi labai tinkamas. Apie ką aš čia? Grįžtam į pradžią. Dovana. Nuostabus paveikslas. Man? Man... Stebiuosi. Ryte pabudus dar pagalvoju, kad tikriausiai prisisapnavo (valgant pusantro karto per dieną, galima ir atviromis akimis sapnuoti...), bet pakeliu galvą ir matau- tebestovi ant stalo ir žiūri į mane iš medžio rėmelių. Keista. Būna gerų žmonių. Būna. Pastaruoju metu ir gyvenu tuo žmonių gerumu. Ne sėkme tai vadinama, ne sėkme. Tiesiog tyla prieš audrą. Būk geras, neužstok saulės... Trapus aš. Drugelis. Net jei ir esu nuodinga, geldama mirštu pati. Kaip bitė. Tik nenešu medaus. Piktnaudžiauju kitais. Kitų žiedų nektaru. Kitų avilių penu. Parazitas. Už tai dar bus atseikėta druskos mano gyvenimo keliui. Tebūnie. "Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią". (Gėtė "Faustas"). Tai ir klystu. Nepasimokau. "Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtimi, o norma" (S.Parulskis "Trys sekundės dangaus"). Greičiau jūra. Smėlis. Klaipėdos gatvės. Viskas iš naujo, viskas po senovei. Kad tik nereiktų gailėtis išvažiavimo. Šviesiomis akimis pasitinku rytdieną. Nedrebančiomis rankomis pasveikinu saulę. Gyvenimas tęsiasi. Kaip sakant, karavanas eina, šunys loja. Pirmyn.