Perstačiau sekciją, padariau kai kuriuos kosmetinius pakeitimus, kai ko atsisakiau ir pradėjau gyvenimą iš naujo...

Prasti popieriai...

Situacija
Jis pasirodė taip netikėtai, stačiai išniro savo dviračiu iš minios, mačiau įsmeigtas į mane nepažįstamo vaikinuko akis,  laviravo dviratį link manęs, nelabai supratau, ko reikia tam vaikui, ir staiga, kai jis jau sustojo, įsirėmęs dviračiu į mane, tada aš pažinau, kad tai tas pats simpatiškas imtynininkas, su kuriuo treniruodamasis užvakar patyriau traumą ir dabar esu sugipsuotas.
- Kaip jūs,- paklausė vaikinukas, o aš dar vis spoksojau išsižiojęs į tą stebuklą. Dabar supratau, kodėl  iškart jo nepažinau. Tai buvo visai kitas žmogus. Salėj matydavau tik kuklia sportine apranga vilkintį jaunuolį. Čia gi buvo stilingas žavus jaunikaitis vos ne iš madų žurnalo – tamsiai žalias kostiumas, bordo marškiniai, pilkas laisvu mazgu parištas kaklaraištis, juodos odinės pirštinės ir raudona megzta kepuraitė, kuri slėpė ir taip jau smulkų veidelį, dėl ko iškart negalėjau jo atpažinti.
Negalėjau nuslėpti savo nuostabos ir susižavėjimo, tad kažką kvailai sumaliau apie tai, kad neverta jam graužtis dėl mano traumos, kad sporte neapsieinama be šito ir panašiai, po to pasielgiau kaip visada elgiuosi tokiais atvejais – priešingai savo norui, kuo skubiau atsisveikinau, palinkėjau sėkmės ir nuėjau, o norėjau dar ilgiau pakalbėti, bent jau susipažinti, juk net vardo jo nežinau, gal pakviesti kur prisėsti išgerti arbatos ir t.t.
Visada padarau priešingai. Gal tai ir yra gerai.

kartais manes klausia apie laiskus is maluno. Bunu nustebintas. pats jau retai juos beprisimenu ir neturiu noro testi ju rasyma. matyt, tai jau praeitas etapas, tur but grazus, gal grazesnio ir nebus, bet vis gi...

Ruduo pats shudiniausias metas, shudinesnis net uz zhiema ir daugiadieni gerima.

Gerai, kad Lietuvoje nėra per daug karšta, nereikia vaikščioti susmirdusiam nuo prakaito.

Manau, kad gali būti ir vistiek, nes tai galėtų būti trumpinys frazės "visa tiek". Panašiai yra ir su šiandien -  "ši diena" arba tąkart - "tą kartą". Jaučiu, kad neklystu arba įrodykite priešingai.

Tiesiog neįtikėtina, mielas Dienorašti, cenzoriai pradėjo cenzūruoti net mano mintis perteikiamas tau - parašiau nekaltą žinutę tau, o moderatoriai jos nepraleidžia. Štai jos tekstas:
"Tu nepatikėsi, Dienorašti, šiandien pirmą kartą gavau uždarbį, 100 lt, už savo kūrinį. Darausi profesionalas - pradedu užsidirbti duoną rašydamas! che che che."
Kaip tau patinka?!

lia lia lia
to po lia

Įdedu čia savo naują kūrinį, nes adminai jo nepraleido įprastiniu būdu. Man atrodo nieko jame nėra smerktino.   
"Baimė
Dabar, kai jau mirštu, aš norėjau pasidalinti su jumis savo mintimis, tiksliau sakant dalimi minčių, nes gi visų ir negalėčiau aprėpti per trumpą laiką,  kitos ir nėra ypatingai reikšmingos arba įdomios, nors gal ir šios pasirodys ne perdaug masinančios, bet viliuosi labai jums neįkyrėsiąs, taigi mintimis, kurios labiausiai man neduoda ramybės ir kurių aš tur būt nespėjau išsakyti per visą gyvenimą.
Dabar, prieš išeidamas, noriu atskleisti visą tiesą. Daugelis mane pažinojusių laikė mane jeigu jau ne bebaimiu, tai mažų mažiausia drąsiu žmogumi. Iš pažiūros aš toks ir atrodžiau. Ir stengiausi visada ir visur demonstruoti savo įžūlią laikyseną, kuri turėjo apibūdinti mane kaip tiesų, nesilankstantį ir nebijantį žmogų. Įeidamas į kokią nepažįstamų žmonių bendriją ar sambūrį garsiai, gal net pernelyg garsiai pasisveikindavau, tiksliau sakant, surikdavau, tai būdavo kaip iššūkis, metama pirštinė, niekas, žinia, jos nepakeldavo, bet visi susidarydavo nuomonę apie mano laisvumą, nesivaržymą ir statumą, ne stačiokiškumą, ne, bet būtent statumą, toks kaip šlaitas staiga, kad išnyra tau prieš nosį ir nelabai tu jį pajudinsi, geriau jau apeiti.
Mėgau garsiau nei dera kalbėti, norėjau būti pastebėtas, atpažintas, kad kuo daugiau žmonių spėtų mane įsidėmėti ir kitą kartą neliestų manęs tamsiam skersgatvyje, jei kuris iš tų asmenų, sakykim, vakarais uždarbiautų plėšikaudamas, sakytų, a čia tas kietas bičas, aš jį pažįstu, jo neimsime. Dažnai mane ir praleisdavo pro savo medžioklės teritoriją, tikrai žinau, šimtaprocentiniai žulikėliai.
Bet kiti, kurie turbūt manęs nespėjo pažinti dažnai mane ir “nuausdavo”. Ypačiai jei susverdėdavau dėl kokios nors priežasties. Tada jo, tada lupdavo. Bet niekas tokių nutikimų detalių nesužinodavo. Dažniausiai aš paaiškindavau incidentus man palankiu rakursu - užpuolė aštuoniese, keletą vos nenugalabijau, arba tiesiog nukritau nuo laiptų. Priklausomai nuo to, kaip atrodė mano  išorė.
Bijojau, visą gyvenimą kažko bijojau. Baimė buvo mano varomoji jėga, baimė pumpavo kraują po mano kūną, ne širdis tikrai, širdies aš niekada ir neturėjau. Gyvuliškai bijojau. Mažas bijojau į tualetą naktį eiti, tai varydavau į lovą, oi kaip šilta tada pasidarydavo ir jauku. Muštis paaugęs bijojau, oi kaip bijojau, bet už tai ir turėjau daugiausiai muštis, nes pasirodyti, kad bijau muštis, bijojau. Dar labiau negu gauti į nosį. Vėliau mergaičių bijojau, bijojau, kad nepatiksiu, kad atstums, pasijuoks, kad nesugebėsiu, todėl masturbuodavausi, o visiems pasakojau apie nebūtas pergales. Ir tikrai – pirmą kartą nesugebėjau, nekalta mergaitė buvo ir man nepavyko. Apmaudu. O gyriausi bičiuliams, kad dvi tą naktį turėjau. Paskui iš baimės vėl gi, kad nepasilikti be patirties, suguliau su vyresne, kuri viską ir padarė, tada atlėgo, tada griebiau visas iš eilės, kad atsigriebti už pramasimasturbuotas naktis, kad pasivyti draugelius, kad tik neatsilikti. Baimė, baimė, baimė ir jokio jausmo, jokios šilumos, nieko, kas įstrigtų, dirgintų ir po daugelio metų.
Dabar lengviau, kai pasisakiau, ir mirti jau rodos nebijau, nors iš tikrųjų labai bijau, siaubingai bijau, bet žinau, kad jau nieko nebepakeisiu, tai nors akmenį, slėgusį krūtinę, nusiridenau."