Atsiimu savo komentarą po mano komentaru.

Man norėtųsi, kad čia užeinantys ir besisvaidantys piktais komentarais piliečiai pateiktų savo kompetencijos įrodymus, tarkim, vieną kitą jų pačių rašto darbą, iš kurio būtų galima spręsti, kiek jų pažerta kritika vertinga.

Paprastas ir savaime suprantamas noras. Nes pav. jei aš gaunu kritišką, tarkim, Damasto komentarą, aš pažiūriu jo tekstus ir galiu spręsti: jo, šis vyras žino, ką sako. Ir taip yra su daugeliu, bet dažnai čia laiks nuo laiko apsireiškia piliečiai, kurie kitus autorius išpeikia į šuns dienas, patys nieko nepublikuoja, po mėnesio išsiregistruoja. Tas kartojasi nuolat, gaila, kad nevedžiau jų vardų apskaitos, bet šiuo metu dar yra vienas. Greit, ko gero, irgi dings. Jie kaip šunys, parujoja ir prapuola iki kitos rujos.

%

Suprantu rašytojų sąjungos susirūpinimą konkurentais tipiniais rašykiniais autoriais. Tie tipai gviešiasi atimti iš profesionalių netipinių ir nerašykinių lietuvių literatūros korifėjų duonos kąsnį. Juk netipiniai nerašykiniai autoriai dažniausiai kito pragyvenimo šaltinio apart jų knygos, kurių niekas neperka, neturi, nebent vienas kitas už minimumą kankina vargšus studentus, aiškindamas, kur kablelis būtinas, o kada ne. Dažniausiai jų kompetencija apsiriboja kabelių vieta sakinyje. Todėl nenuostabu, kad kartas nuo karto kažkuris vis ateina į rasyk.lt erdvę ir parašo kokį piktą komentarą, tarkim, - tipiška rašykinė proza, lyg tai savaime būtų kažko labai menko apibūdinimas. Deja, aš didžiuojuosi, kad nerašau netipinės ir nerašykinės prozos. Galėčiau jos prirašyti kalnus, gebėjimų ir talento tam turiu, bet tokia literatūra ir toks statusas - nusmurgusio ir alkano, neskaitomo ir neperkamo, pikto ir pavydaus - manęs netraukia. Kaip ir didžioji dauguma, manau, šitos tipinės rašykinės auditorijos dalis turiu savo pragyvenimo šaltinį ir net galėčiau kiekvieną savaitę kartą pamaitinti dešimt alkanų rašytojų, kad jie nebūtų tokie pikti, bet, kita vertus, galvoju, o kam, gi jie galėtų patys nusimesti savo puikybės kiaurą skraistę ir eiti užsidirbti duonos kąsniui melioracijoje arba kelių asfaltavime, ten gerai moka.

Taigi, mielas 8, gavosi piktokas atsakymas, bet kaip sako liaudies išmintis - kaip šauksi, taip atsilieps. Ne aš atėjau į jūsų rašytojų sąjungą, jūs karts nuo karto vis kitokiais slapyvardžiais užklystate čia, užsiregistruojate, kad papiltumėte savo nuodus.

P.s. Vienok, mūsų tipinę rašykinę rašliavą kartais, žiūrėk, ima ir atspausdina koks nusipelnęs ir didžiai gerbiamas literatūros leidinys, didžiam jūsų apmaudui.

Nauji Metai.

Neseniai esu išsakęs tokią mintį, kad gal būtų įdomu akivaizdžiai sutikti gogo, šiandien jau taip negalvoju, nenoriu to, kažkas ten netikra, nenuoširdu. Man regis, wride buvo kur kas malonesnis, gal net pavadinčiau jį drugeliu, malonu stebėti, gogo atveju nežinau, ar man teiktų malonumo stebėti jo plazdėjimą, toks lyg šikšnosparnis.

&.

Manęs paklausė, kas tas gogo, atsakiau - nežinau, turbūt koks nors hiperaktyvus ir talentingas jaunuolis, panašiai kaip wride, kuris, deja, paliko šią žemiškąją svetainę, taip ir nespėjau su juo susipažinti, nors, tiesą sakant, norėjau to ir  tikėjausi, kad taip ir įvyks, kai jis pareiškė didelį susidomėjimą mano pastatytu spektakliu Laikas mirti, laikas gyventi, net išprašė pakvietimą, bet kažkodėl neatėjo. Paskui užgeso.
Nežinau, kur pakviesti gogo, kol jis irgi kaip nors neužgeso, neduok dieve, aišku.

Apie valdymą

Kiekvienas gudrus valdovas supranta, kad valdyti geriausia supriešintą ir viskuo nepatenkintą visuomenę. Bet pirmiausia tą visuomenę reikia suvienyti, siekiant kokio nors didžio tikslo. Tarkim, koks nors veikėjas arba tokių grupė suburia judėjimą kokiu nors pagrindu – išsivaduoti nuo okupanto, apsaugoti gamtą, panaikinti skurdą ir taip toliau. Idėja turi būti aktuali ir tvyroti ore. Paskui tokį judėjimą arba lyderį patrauks didžioji visuomenės dalis ir nušluos nuo savo kelio priešininkus. Tada ir atsiranda pagrindinis klausimas – o kas toliau? Suvienyta visuomenė reikalaus naujų gėrybių, greitų sprendimų, gerinančių jų gyvenimą, spartaus ėjimo link kitų  klestinčių valstybių. Deja, paaiškinti, kad greitai dauginasi tik  zuikiai, nepakanka, gali būti tos pačios suvienytos visuomenės patrauktas į šoną, o valdyti taip norisi, ir kas pajautė tą skonį, nesustos. Todėl, pasiekus svarbiausią tikslą, reikia imtis kito, nemažiau svarbaus – skaldyti ir priešinti visuomenę. Geriausia kažką iš savo bendražygių apkaltinti bendrininkavus su priešu. Tą padaryti reikia subtiliai, ne tiesiogiai, bet per kokias atskiras sau ištikimas grupes, paskleisti gandą, nuomonę. Visuomenė sutrinka, ima abejoti, vieni ištikimai palaiko savo dievaitį, kiti kaltina tokius idėjos išdavimu. Taip po truputį eskaluojant įtampą, pasiekiamas pagrindinis tikslas: susiformuoja lyderiui fanatiškai ištikimas flangas ir nusiteikęs skeptiškai. Tokiu būdu visas nesėkmes, vadovaujant visuomenei, galima nurašyti priešų kenkimui.

Bet vien vidinio priešo neužtenka, reikia turėti ir išorės priešą arba ne vieną, kuo daugiau, tuo geriau. Kai visa valstybė yra priešų apsuptyje, tada valdymas yra išvis paparastas – karinė padėtis, demokratija laikinai atidedama geresniems laikams ir taip toliau. Kaip sukurti išorinį priešą iš nieko? Labai paprasta. Tarkim, savo šalyje vadovas sugalvoja kokį grandiozinį projektą, paprastumo dėlei imkime duonos kepyklą, labai didelę, kepančią labai daug duonos. Kai kepykla pastatyta, belieka primygtinai reikalauti, kad visi kaimynai nustotų kepti savo duoną, o pirktų tavo prekę. Geriausia yra šantažuoti – arba perki, arba santykiai gali smarkiai pašlyti. Savaime suprantama, kaimyninės šalys atsisakys, nes kepti patiems, jiems labiau apsimoka. Tada lyderis per vietinius informacinius šaltinius nupasakoja savo visuomenei, kokie, matai, mūsų kaimynai nedraugiški, žirgo galvos ir panašiai, jie nesilaiko susitarimų, nors tokių išvis nebuvo, ir taip toliau. Visuomenė po truputį persiima neapykanta buvusiems broliams, ir tas priešiškas nusiteikimas gali kada nors praversti, jeigu priešprieša peraugtų į karinį konfliktą.
Žodžiu, įdirginta ir susipriešinusi visuomenė, niekada nesusivienys nuversti to susipriešinimo iniciatoriaus.

Taip kalbėjo Svolotustra.

Ryšium su šalyje siaučiančia pandemija teikiamas šis įstatymo projektas    Įstatymas nr. 00001a
1-as punktas. Kad apsaugoti gyventojus nuo užsikrėtimo neribotam laikui uždaromos visos prekybos vietos. Vietoje to visiems gyventojams iš valstybės nuosavybės išskiriamas 1 aro žemės sklypas kiekvienai šeimai. Šiame žemės ūkio vienete šeimos galės užsiauginti savo poreikiams duonos, bulvių, kai kurių kitų daržovių ir agrastų.
a) Žemės sklypai turės būti formuojami: papunktis 1. Miestuose – miestų parkuose ir kitose žaliose erdvėse. 2. Kaimo gyventojams papildomi žemės sklypai nebus suteikiami, priešingai – gali būti ribojami įsigytų sklypų kiekiai. Tai reglamentuoja papapunktis x – kaimas padeda miestui. Papapapunktis y – tai nediskutuotina.
b) Miestų parkų medžiai turės būti praretinti taip, kad saulės šviesa pasiektų kiekvieną daigelį. Papunktis 1 skelbia, kad atstumai tarp medžių sudarytų apie 10 m. papunktis 2 reglamentuoja nukirstos medienos panaudojimą: c – kiekvienai šeimai gali būti skirta po 1 kubą nupjautos medienos pasigaminti lentynas knygoms pasidėti, prieskoniams arba uogienėms. Papapapunktis w - nenumato ginčų nagrinėjimo šia tema.
c) Dešimt vienaarininkų turės teisę laikyti vieną karvę, du paršus ir dešimt vištų, tai yra po vištą ant aro. Papunktis 0 sako, kad dešimčiai vištų teks vienas gaidys. Papapunktis z numato, kad dešimčiai karvių, tai yra šimto sklypininkų bendruomenei bus skirta ganykla miesto: 1 mokyklų stadionuose;  2 miestų nepanaudotuose skveruose; 3 prie gyvenamųjų namų; 4 ligoninių; 5 bažnyčių šventoriuose ir t.t. papapapapapapunktis /u sako, kad kiaulės turės būti laikomos gyvenamųjų namų rūsiuose, o karvės nakčiai turės grįžti į garažą, kuris turės atlaisvinti vietą gyvuliui nuo automobilio. Papapapapapapapunktis /u1 reglamentuoja, kad garažą dešimties šeimų bendrija turės išsirinkti iš savo tarpo demokratiniu būdu slaptu balsavimu, jei jo nėra, galima bus išsinuomoti iš valstybės.
2-as punktas. Kadangi pirmas punktas gali įnešti painiavos ir nepasitenkinimo gyventojų tarpe, tai visa paskirta žemė ir naudmenos, tai yra 1 aro sklypai, gyvuliai ir augalija yra nacionalizuojami valstybės naudai, o gyventojai bus centralizuotai aprūpinti šiais maisto produktais:
d) Kiekvienai šeimai po 1 ltr pieno dienai
e) Sviesto 100 g ir grietinės indelis dviem dienoms
f) 1 kg mėsos trims dienoms
g) Kepaliukas duonos irgi 3 dienoms
h) Valstybės žinios nemokamai
Smulkesnė informacija gyventojus pasieks per radio tašką. Išeiti iš namų griežtai draudžiama.

Pasirašo      Vyriausybės vadovas Svoločius Nekaltas