l y k u m a

Jeigu batsiuvys yra poetu, ir jis nieko nekalba apie tai, kaip jis kala puspadžius, jis niekada nebus didelis poetas.      O jeigu jūs, būdami ūkininkų vaikai, nieko nekalbate apie tėvų laukus, kur vasaromis auga rugiai, apie pievas, esančias prie upių, apie ežerus, telkšančius kloniuose, apie pilkas kalvas, apie vasaros kaitrą, rudens liūtį ir vėją, apie žiemos užšalusias pelkes ir balutes, jeigu pagaliau jūs nieko nekalbate apie sėją, pjūtį, apie sunkiai dirbančius tėvus, jų samdinius, neminite su pasididžiavimu apie turimą turtą, gyvulius, jūs, galima iš anksto pasakyti, visai nesate poetai. Iš jūsų eilėraščių turi būti aišku, kas per sodyba, kur jūs augote, ką jus veikėte, būdami vaikais, kaip atrodo jūsų tėvai, kaimynai ir pažįstami, kas per upės teka jūsų laukais, kokie paukščiai gieda jūsų sodybos medžiuose. Net labiausiai bendrose ir metafizinėse temose turi būti jaučiamas jūsų laukų kvapas, kaip akompanimentas...

Geresni laikai

Atvažiavo į Vilnių, į turgų du ūkininkai pardavinėt bulves. Pardavinėjo, pardavinėjo ir vienas staiga sako:
- Klausyk, Antanai, tu man paaiškink, kada gyvenimas taps geresnis?
Antanas pagalvojo ir sako:
- Na ką čia tau... Kadangi jau Vilniuj esu, tai tu pasaugok mano bulves, o aš nueisiu į Seimą pas Valinską ir paklausiu.
Nuėjo žmogelis, užėjo pas Valinską  ir klausia:
- Gerbiamas Seimo pirmininke, kada gi gyvenimas bus geresnis?
Pirmininkas susimąstė, kaip čia tam žmogeliui paprasčiau paaiškinti. Prisivedė kaimietį prie lango ir sako:
- Va matai - stovi mano limuzinas.
Žmogelis:
- Matau.
- Va matai - šalia stovi Antano volga.
- Matau.
- Tai va, kai šalia stovės ir tavo golfas, tada ir bus geresnis gyvenimas.
Kaimietis iškart parbėgo pas kolegą prie bulvių. Kolega ir klausia:
- Na? Ar sužinojai, kada gyvenimas bus geresnis?
- Sužinojau.
- Nu? Sakyk, kada!?
- Kaip čia tau geriau paaiškinus... Nu va matai - stovi mano terba?
- Matau.
- A va čia, šalia, stovi tavo terba.
- Aha, nu... Matau.
- Tai va: kai šalia stovės ir Valinsko terba, va tada ir bus geresnis gyvenimas...

lenkiuosi saulei, vėjui ir draugams...

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Ryto brėkšmoj nuo užuoganų
per žliungančias pievas
sugrįžta į rudenį
mano vaikystės moterys
nešinos pilnais kibirais pieno.
Susėda prie stalo ir
ant išbalintos drobės
vagotomis rankomis
laužia duonos riekę
ir dalina save
tylėdamos.

O vyrai, mano vaikystės vyrai
vėl išeina kirsti biržių
į žiemą.
Tik blykčioja jų kirvių ašmenyse 
patekančios saulės
pirmieji spinduliai,
tik girdisi žingsniai
neskubūs ir degančių laužų
traškėjimas girdisi
toli.

Išeina mano vaikystės
žmonės
negarsūs ir nežinomi
dirbti kasdienių darbų
ir palieka jų pėdsakai
tik sapnavimuose,
tik girdėjimuose,
tik ant akmenio pilko
nukirstų ąžuolų
pavėsyje.

“Man skauda būti parašytam esamam laike“      -[Lėlininkas]-


Sukurk mane iš naujo, bet iš lėto, kad atlydys,
kai ledo lytys plaukia, lyg šimtas atspindžių
pro draikaną, pro tamsą – plukdytų vis tolyn,

kuomet, tylėdamas plakimą ryto prisiglaudęs
į saują susipiltum, kai vos palietus skauda,
vis lašantis jausmu bespalvis vaiko juokas -

sudėjęs skiaučių [k]lego, sugrotum balso stygom,
į tikslą nematomą, bet tiksintį kraujosruva rausva,
pulsuojančia pavasariu į gembės rombą,

lyg adatėlėmis per nugarą įskeltum pirmą klyksmą-
subėgtų vandenys melsvais upeliais, žydėtų rykštės,
kai busčiau atsimerkdamas gyvenimui...

man ramu...nes atslūgo ledynai
ir paliko laukai akmenim nusagstyti...

nykštukai mano, taip vėlai sumigo,
berods žiema-
o šitaip sapnas šlampa-
ir kuo tikėti, kai pulkai balandžių
iš rankų lesa-
o prie durų stovi
šuva į elgetos akis įnikęs

išeičiau šian-
dangus numestų maršką,
atolai debesų tokie pilki paliko,
kai plyštanti naktis į smilkinius pabeldžia-
dainuoti negaliu nykštukai mano verkia;

į tylų stalo kraštą
pažvelgęs pasiilgstu-
drobinių antklodžių, avies dantų karolių-
kertelėj supilti į rytmečius įauga
sumigusių ramiai mažų nykštukų norai...

į tylų stalo kraštą
pažvelgęs pasiilgstu-
drobinių antklodžių, avies dantų karolių-
kertelėj supilti į smilkinius įauga
sumigusių ramiai mažų nykštukų norai...

nykštukai mano taip vėlai sumigo
berods žiema-
o šitaip sapnas šlampa
ir kuo tikėti kai pulkai balandžių
iš rankų lesa-
o prie durų stovi
šuva į elgetos akis įnikęs

išeičiau šian-
dangus numestų maršką
atolai debesų tokie pilki paliko
kai plyštanti naktis į smilkinius pabeldžia-
dainuoti negaliu nykštukai mano verkia