Nesi nei dievas nei dorybė
Neteisk neteisk nepulk manęs

kuo labiau teigiamas herojus-
tuo labiau puola ir juodina

Kai vėtros taršė pienės žilą galvą
Buvau laukuos tik pilkas vyturys

akligatviais vėluoja vakaras ir tinsta
ant stogo atbrailos paslydęs noksta
kai sutemas šaltas šaltai išvydęs
nešu namo kartoninę lelijų puokštę
ir atkartos gėles praeivių šypsenos
šešėlių supamus sapnus pakvies užeiti
o mano durys rūgščios šiąnakt nepažįstamos
gražiai nuaugusios medinės dar mergaitės
dar valandėlę būsiu ryžas ryšio zonoje
suvėlęs plaukus ant palangės savo kaktusui
lėti skambučiai rodys neparodomą
atstumą likusį anapus durų valkiotis
ir nedažni svečiai už lango lėbaus
sutūpę ant šaknų namų sužvarbusių
o man sapnuosis miestas ir jo niekas
senamiesčio stogais vėluojant vakarui


vėluoja vėluoja vėluoja

akligatviais vėluoja vakaras ir tinsta
ant stogo atbrailos paslydęs noksta
kai sutemas šaltas šaltai išvydęs
nešu namo kartóninę lelijų puokštę...
(...)
... ir nedažni svečiai už lango lėbaus
sutūpę ant šaknų namų sužvarbusių
o man sapnuosis miestas ir jo niekas
senamiesčio stogais vėluojant vakarui

Iš nuliūdusio gluosnio
iš tylnakčių pievos
rūkas kyla į miegą -
į pievą sugrįžta žiogai

nepasitikėjimas

Taip slenka slenka debesų banga

maskuojamės
ties kiekviena palaukės liepa
o liepa vis artėja į mane,
kai žilagalvis debesų audėjas
pažadina iš avilio bites

pripildamas neramų rytą
trauktinės nešvankių minčių
pakirto kojas-
šiąnakt  aš sėjėjas 
vėlyvio draikanos , nesu
nei bergždžias nei aptukęs
genys aplenkdamas mane
sugrįš po metų  atsikirst vienatvės
nes jos per daug per daug turiu.