Plaukia debesys šiandien be vėjo
Kas įkairę o kas į dausas
Tiek sekundžių tuščiai palydėjau
Į pavasario pievas žalias

Ir be  nuojautų skirdusios dienos
Pro išblėsusią miglą deja
Nepasėjo vilčių nors tikėjau
Kad sudygsiu šalpusnių šviesa...

langai į kaimą

Paulius, turtingų tėvų sūnus, vieną pavasario dieną išėjo iš miesto pasivaikščioti į laukus. Pas artimiausią ūkininką paprašė dubenėlio pieno ir, užsimokėjęs pinigus, atsisėdo ant žemės didelio medžio paunksnėje: prisitrupinęs į pieną duonos, ėmė gardžiai valgyti.

Netoliese stovėjo Petrelis, neturtingų tėvų vaikas iš artimojo kaimo; vargšas buvo liesas, išblyškęs, o iš nusiminusio veidelio buvo matyti, jog nori valgyti, tik nedrįsta prašyti.

Turtingajam Pauliui dingtelėjo į širdį, jog tam berniukui irgi reikėtų duoti pieno, bet jis nepaklausė širdies balso ir godžiai srėbė toliau. Baigdamas valgyti pieną, pamatė jisai molinio dubenėlio dugne kažin ką parašyta. Perskaitęs paraudo ir tuojau paprašė duoti dar vieną dubenėlį pieno ir didelę abišalę duonos. Pasišaukė vargšą Petrelį, pats pritrupino jam duonos ir, draugiškai jį kalbindamas, kvietė valgyti.

"Toks parašas, kaip šiame dubenėly, - tarė Paulius, - turėtų būti visuose turtingesnių žmonių dubenyse". Parašas buvo maždaug toks: "Jei gali užmiršti alkaną vargšą, neturi teisės pats sočiai privalgyti".

iš ryto stirnos. ir jų kojos grakščios.

su  šventėm, mielieji...

jau velykos liau liau liau

kai ateinu -
nutyla dienos
o sauja nuskintų žiedų
nešildo veido nes kiekvienas
pražysta liūdesiu tyliu...

zmogaus gyvenimas priklauso nuo to su kuriuo pusrutuliu jis galvoja. o is viso ju turi keturis. du galvoje - du uodegoje:)

par o da

trapumas tų dienų trapumas...