Surasti žodį o po to
Vėlyvą vakarą užrišti
Vėlyvą metą slinkti tyliai
Kad niekas niekad nesurastų

Tiek miego pagalvių ant tako
Berods prigultum tyliai tyliai
O šitos naktys šaltos blakės
Ropotų į tave nebyliai

O šitos properšos skylėtos
Su pustuščiais dangaus vagonais
Sugrotų valsą lėtą lėtą
Ir kristų ašarų karoliai

Į mano , tavo , mūsų delnus, dirvą
Kuri pavasariu korėtu
Nubudusi  klausytų himną
Varnėnų –juodvarnių laimingą...

pro sielos drobę matosi dangus
iš ryto gilios naktys krinta
prie kelrodžių pakrypusių esu
tylus akmuo o gal tik girtas

-aš esu  vienas iš tų kurie vaikšto žeme!

Rasa nukrito pažeme,  kai nebešluoju
nei pusnakčio žvaigždžių, nei tako rytui,
kai laiko blakių nebetraiškau ir vėluoju
įžiebt kažkur savęs po miesto vyšniom -

ilgėja sausros mano piktos sesės,
jų akys pilnos debesėlių mėlio,
kai smėlio takeliu žolė namon garuoja,
vėl netenku savęs - mane langai kvėpuoja.

Rasa nukrito pažeme ir nebeloja,
nei kurtai paleisti, nei durų vyriai –
pernakt sudygsta vyrai grumstuose arimų,
kai krinta sausmetin žvaigždelės tylios...

kai sutinki žmogų žvelgi jam į akis. ir jos tiek daug pasako. ir išmoko.

Dabar tiktai mėnulio blyškios gatvės
mus pamena... Liguistos ir nejaukios,
jos tampa tau lyg priekaištingos akys
praeivio keisto prietemoje sausio.

Bet pusto taip, kad viskas užsimiršta,
o praeitis kaip vienišas vagonas
kažkur laukuos į sniegą tyliai grimsta,
nes bėgiai baigėsi, tiktai pūgos vargonai

dar pamirštais daiktais sugroja Haidną,
akordais paskutiniais trinksi durys
tuščioj laiptinėje... Laimingos snaigės -
jos kaip ir mes jau atminties neturi.

čia vaikšto žmonės nudevėję veidus
čia gera būti nekaltu artoju
kai dienos byra prie supilto kalno
pavirsčiau akmeniu gulėti šonu...

šiandien atsisveikinu su poezija. gaila. bet tai kvailas kvaitulys. be to nieko aš čia nesuprantu. bet džiaugiuosi kad ji buvo mano meilužė. tai pati gražiausia mergina kokią buvau sutikęs savo kasdienybėse. bet juk meilė ne visuomet išsipildanti. jausmai pereina metamorfozinį ciklą. bet šiuo atveju man trūksta erekcinio stabilumo.

Prisėdom, atokvėpio gurkšnį šalčiausią išgėrę
Ir viskas čia tikra tąsyk pasirodė –
Atrodė esi tikras skausmas kurs gelia vienodai,
Atrodė dangum juodos varnos plevena -
O judu granito nugludintais pirštai ant tilto -
O mudu vis tylim ir nieko nesakom
Kai šaltkrėtis varvina stogo varvekliams
Į kruviną angelą žiūrom ir žiūrom...

Kasrytą bėgu, kelias per dirvonus
skalsia našta duobių žaizdas žvyruoja-
o mano drobės vasaras sapnavę
padžiautos ant gyvatvorių boluoja.

Priglusčiau akimis prie  kranto smėlio
karpyti mokyčiaus  kregždėtą dangų-
suskirdę lūpos vėtrunges  išpūtę
šaltinsmėly klampiam verdenėm trykštų.

Pailsęs gulčiau ir apglėbčiau rytą
jis vienas baudė ir dienas mylavo-
sausuoliu lūždamas prie ilgo kelio
girnapusę radau, galbūt- rievėtą dalią .