[P]laukai –
Tik kitas ryto tiltas
Pakėlęs nakčiai keliukus
Ir nerimo kažkur pripilta
Nelyja, kvepia sidabru...

užnugaris

pakaskite mane po džiazo krūmais.

pažvelk į vaiko akis. ir nieko daugiau nesakyk. nes viską tos akys pasakė.

Gamtos sauga. arba prezervatyvai nuo skausmo.

labas, mama, niekada nerašiau tau laiškų ilgesnių už dieną, trumpesnių už naktį..        ...tik vis bandžiau praminti takelį į tavo širdį.

daryti tik gerus darbus gera. ir tikėti , kad kiti juos darys. ir žinoti, kad nieko už tai man nereikia.

Pasario tundromis upės nuslysta
Neršimas prasideda –
Vakar žvejojau.
Ir pasiglemžiau lydį-
Jis plakas prie kojų,  žiopčioja dangų,
Nori nuryti-
Žodžius.
Tik į dugną įkrinta akimirkos neršenčio žvejo.
Valtelė menka. Tylą kirai sudrumščia.
O žilvyčio randuos dar įrėžusios  kvapą-
Sustoja akimirkai žvilgančios naktys.

kai teisybė išbado akis
žmonės pyksta ir nieko nesako

Sekma,
tik įšalu grumba vėjas prikimęs-
ir delno diržimą želmeniu dilgsi-
garnio krūmėje maištas - strazdas namolio.

Sugrįžta namolio-
artipilniai ašarų indai
ir drumsčiasi draikosi dienos - gervėja,
mes  tirpstam rykštėtame tone –

miglos plikume nukraujavę sustojam,
įskilusį klevą [ne varpą]  kalnely švytuoti be žodžių-
į pavasario linijas randus išlieję – sidabrą skaičiuojam.