Mažais žingsneliais dilginu nuo ryto,
neryškiai tik, nerišliai slenkant upei,
bet kartą pastatyt norėčiau luoty
pašiaušta ketera, pamest norėčiau irklus

ir  geldele  upyn, srovelės neštų, ūkas
įgraužtų vyzdžiuos kylantį miražą,
krantinę be delnų,  be rytmečio muliažų -
užmigčiau vakare ant seklumos užplaukęs.

Link sapno srovenu, o rankos tįsta tįsta,
bangelės mirksta į mane, smiltelės slysta,
kai klevo luoty pamirštu čia lietūs srūvi
vyniojantys ant pirštų Vaivos juostą sūrią.

Paklydusios upės per naktį tekėjo
Per šlamantį mišką. Tylu.
o medis be žado prikaltas prie kiemo
o tamsos nerado namų.

Parduotas ne kartą keliauti su vėju-
Tikėti, kad būna ramu,
Kažkur paširdžiuos dilgynės skaudėjo
O akys nerado  draugų.

grūdas po grūdo prie grūdo

Šiąnakt pabūsiu toks blaškus – plaštakė,
graudus mėnulis į akis žiūrėtų,
Ir girgždant  rankoms – kelios naktys
įsuptų į save žolėj - pro rūką  slinktys. . .

diena kaip diena
tik pasviro dangus...

o jei įsipjautum sau į atmintį ,
o jei tik pabandytum įsipjauti...

liuxemburgeris

kuo kvepia veidmainystė...?
asociacija pakvipo paraku...

Pakartoti save, tykiai maldą į molį,
Nusinešti šešėlį sudrėkusį vakar
Kai tiek melsvo dangaus , ilgos buvo kelionės,
Kai už lango lietus, o tu srūvi į tolį...

Tik šiltas užribis birželio-
Vėjuota, nužydėjo ievos
Į strėnas ąžuolams pripilta
Lakaus meldimo ir  šumerų dievo

O tu ant rankų nudevėtų
Beržynams šonkaulius išlaužęs
Supuoji kūdikį poeto
Tik laiką  po smiltelę saugo

Ugniažolių aitrus gelsvumas
Kai brenda iškirsti eglynai
Į pagonybės nuodėmyną
Tik nori drugeliu plasnoti

Tik nori likti nežymėtu
Akligatviu dienų kerpėtų
Dangaus vėdrynu, vakarotu,
Supilto kauburio velioniu.