Rasa nukrito pažeme,  kai nebešluoju
nei pusnakčio žvaigždžių, nei tako rytui,
kai laiko blakių nebetraiškau ir vėluoju
įžiebt kažkur savęs po miesto vyšniom -

ilgėja sausros mano piktos sesės,
jų akys pilnos debesėlių mėlio,
kai smėlio takeliu žolė namon garuoja,
vėl netenku savęs - mane langai kvėpuoja.

Rasa nukrito pažeme ir nebeloja,
nei kurtai paleisti, nei durų vyriai –
pernakt sudygsta vyrai grumstuose arimų,
kai krinta sausmetin žvaigždelės tylios...