R. B.

Dabar tiktai mėnulio blyškios gatvės
mus pamena... Liguistos ir nejaukios,
jos tampa tau lyg priekaištingos akys
praeivio keisto prietemoje sausio.

Bet pusto taip, kad viskas užsimiršta,
o praeitis kaip vienišas vagonas
kažkur laukuos į sniegą tyliai grimsta,
nes bėgiai baigėsi, tiktai pūgos vargonai

dar pamirštais daiktais sugroja Haidną,
akordais paskutiniais trinksi durys
tuščioj laiptinėje... Laimingos snaigės -
jos kaip ir mes jau atminties neturi.