maskuojamės
ties kiekviena palaukės liepa
o liepa vis artėja į mane,
kai žilagalvis debesų audėjas
pažadina iš avilio bites

pripildamas neramų rytą
trauktinės nešvankių minčių
pakirto kojas-
šiąnakt  aš sėjėjas 
vėlyvio draikanos , nesu
nei bergždžias nei aptukęs
genys aplenkdamas mane
sugrįš po metų  atsikirst vienatvės
nes jos per daug per daug turiu.