Diudia Pauteckas///šešėliai /iš vaikystės sapnavimų/

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Ryto brėkšmoj nuo užuoganų
per žliungančias pievas
sugrįžta į rudenį
mano vaikystės moterys
nešinos pilnais kibirais pieno.
Susėda prie stalo ir
ant išbalintos drobės
vagotomis rankomis
laužia duonos riekę
ir dalina save
tylėdamos.

O vyrai, mano vaikystės vyrai
vėl išeina kirsti biržių
į žiemą.
Tik blykčioja jų kirvių ašmenyse 
patekančios saulės
pirmieji spinduliai,
tik girdisi žingsniai
neskubūs ir degančių laužų
traškėjimas girdisi
toli.

Išeina mano vaikystės
žmonės
negarsūs ir nežinomi
dirbti kasdienių darbų
ir palieka jų pėdsakai
tik sapnavimuose,
tik girdėjimuose,
tik ant akmenio pilko
nukirstų ąžuolų
pavėsyje.