nykštukai mano, taip vėlai sumigo,
berods žiema-
o šitaip sapnas šlampa-
ir kuo tikėti, kai pulkai balandžių
iš rankų lesa-
o prie durų stovi
šuva į elgetos akis įnikęs

išeičiau šian-
dangus numestų maršką,
atolai debesų tokie pilki paliko,
kai plyštanti naktis į smilkinius pabeldžia-
dainuoti negaliu nykštukai mano verkia;

į tylų stalo kraštą
pažvelgęs pasiilgstu-
drobinių antklodžių, avies dantų karolių-
kertelėj supilti į rytmečius įauga
sumigusių ramiai mažų nykštukų norai...