“Man skauda būti parašytam esamam laike“      -[Lėlininkas]-


Sukurk mane iš naujo, bet iš lėto, kad atlydys,
kai ledo lytys plaukia, lyg šimtas atspindžių
pro draikaną, pro tamsą – plukdytų vis tolyn,

kuomet, tylėdamas plakimą ryto prisiglaudęs
į saują susipiltum, kai vos palietus skauda,
vis lašantis jausmu bespalvis vaiko juokas -

sudėjęs skiaučių [k]lego, sugrotum balso stygom,
į tikslą nematomą, bet tiksintį kraujosruva rausva,
pulsuojančia pavasariu į gembės rombą,

lyg adatėlėmis per nugarą įskeltum pirmą klyksmą-
subėgtų vandenys melsvais upeliais, žydėtų rykštės,
kai busčiau atsimerkdamas gyvenimui...