tu mano knyga 
rašiklis ir lapas
aš tavo mostas
oro virptelėjimas
per veidą
liūdžiu kai nusisuki
kaskart alpstu
virvių pėdsakai
bežymiai 
kiek dar randų
užsirašysiu
kol matysiu nutolstantį
tik neatsisuk
nes kai žiūri į mane
vis labiau
išprotėju

Naktis balkone Pakimba dūmas ir voratinkly sustingsta, 
Tamsa kvėpuoja laukimu čia pat, 
Suraito kojas, murmesy nugrimsta, 
Sadistiškai išsišiepia: so what?.. 
Prigėrei kovo šlapdribos lig soties, 
Kada džiovinsi smegenis, klok tiesą, 
Ir, plonu teptuku pelėsių votį 
Maskuodama, išspjovė stresą. 
-Aš čia tūnosiu, -nekaltai sumurkus 
Ir manikiūrais kibdama į sieną, 
Išsilenkė į rožės žiedo purką, 
Pažėrė pelenus ant klono manekeno. 
Naktis lūšies vikrumui teprilygsta, - 
Galvoji, tu protinga, -  tepasakė, - 
Pavasario kontekstas tau, menkysta, 
Per svetimas kaip ir japonų sakė. 
O rožės spjaudės dūmais cigarečių 
Ir, braukdamos vorarūbius nuo lūpų, 
Vylingai linkčiojo: naktiniam spiečiui 
Į šviesą veržtis su tavim parūpo.

namas ir katinas
kaip du vandens lašai

langai ar akys
atspindi tave

miegantis šuo
mintys palaidos

trūksta grandinė
pūga artėja  

namas ir katinas
kaip du vandens lašai
išpūstose akyse
tavo atspindys
miegantis šuo
mintys palaidos
nutraukia grandinę
pūga artėja  

o kitą dieną ramunės lūpose tirpsta
kaip raketa narsto mintys tarp mūsų buities
o tu vis stebi kaip mano rankos išgydo balandį
kaip su vėju tariuos apie rytdienos orą kaip pereinu
per sieną tavęs nepriliesti keisti neatsitiktiniai pažįstami
grįžta po dešimtmečių su užrašinėmis lyg seniai žinojo kad čia
turi ateiti sako kodėl čia tiek reginių reaktyvo drugys aplink šviestuvą 
aš pro langą vis įnešu arbatos nespėju plikyti išlieju blaškausi pinasi žodžiai
pinuosi pakibus kažkoks vėrinys už pečių imi sustabdai paklūstu vos pažiūri į akis
sakai paimk ąsotį ir įpūsk į jį save kol negali pereiti viso kelio paimsi kai trūks ir aš
užverčiu šį puslapį

tyliai

paklausk manęs
ar mes dar esam
čia laikini lyg gėlės
tęsdami pradėtą pasaką
tylėdami per garsiai
užmaršties dėžutėj
užrakinto balso
neišleisdami

vaistažolė

taip greit praeinu pro siūbuojančius lubinus
akys mėlynos tavo nespėja manęs pastebėti
bet vien įsikūnyt tenoriu į tavo tvirtumą
nesiblaškyti dairymusi kai taip skubu
bijau kad peraugsi dieną ar dvi man negrįžus
ir jau rinksiu tave savo vaistažolėms

katinas

jis lydėjo mane į miškus
patikliai rodė kelią peršokdamas
visas kliūtis kai pailsdavau
galėdavau glostyti kailį
ilsėtis ant nuversto medžio
dalinausi trupiniu ir jaučiau
kutenimą dingstant iš delno
dienos įspūdžiui

pelė

minčių kartotekos jausmų fonogramos
ėjai iš paskos savigraužos dramoj
man primeta vaidmenis sociumo raštai
tenoriu stebėti nuo laiptų iš krašto
šioj choro buveinėj mintis daugialypes
kaip jaukiasi šypsenos scenoje trypia
ir varžosi lyderiai klykiančiais gestais
kaip šeimos išyra tik tam kad pamestų
viens kitą šitoj nesibaigiančioj pjesėj
ir aš į sistemą įsijaučiu drąsiai
nors visiškai tiesiai galiu pasakyti
esu tik bailiausia pasaulio pelytė

https://www.youtube.com/watch?v=OkyrIRyrRdY  

tu mano knyga
rašiklis ir lapas
aš tavo mostas
oro virptelėjimas
per veidą
liūdžiu kai nusisuki
kaskart alpstu
virvių pėdsakai
bežymiai
kiek dar randų
užsirašysiu
kol matysiu nutolstantį
tik neatsisuk
nes kai žiūri į mane
vis labiau
išprotėju

Lokis. Spektaklis Nac. dramos teatre. Žiūrėjau antrą kartą ir dar labiau nesigailiu. O daug nuomonių yra neikit, neikit. Mano nuomone eikit eikit eikit. Na, kurie ne vien protu žiūri, arba geriau kurie megsta ekperimentus, nesąmones visokias, 21 a. spektaklis, really good, ir kurie mėgsta poeziją kurti ar ją suprasti, ten daug pajusti, išskaityti, išgirsti kaip visumą, vaizdą, aš tiesiog nuo jo pakvaišus, reiks ir trečią 

balti snieginiai šunys
nardo po bažnyčios arka
svaigstu gimusi krikštui 

nusileidžia kryžiai
voljeras neleidžia įeiti
grįžtu į sniego įsčias 

sugalvosiu kitokius žingsnius
nuo varpinės
atidarysiu klausyklą 

bažnyčios sienos prasiskiria
pakeli mane nuo žemės
nematau nieko
taškas sniego dykumoje
lėtai tirpsta