už kalno mėlyna miško skiauterė
lapė prie žalio ežero
kaukazo kalnų perėjos akvarelė
palapinė ant kalno šlaito žaibuojant
užberiu žiedlapiais
spontaniškus pažadus kai dievepadėk
kitą minutę nurimus audrai
šiaurinėje kalno pusėje kerintis vaizdas
kažkur paliktos kuprinės
rūke it ežiai pėdsakai tik pusmetriais
veda į kalno cerkvę nurasprišly
valom žalvario žvakides
nes taip buvo užprogramuota

šalia susėda meilė neapykanta ir gailestis
nuo antikos ar dar seniau taip užrašyta
ir savo kapą aš gėlėm puošiu šį rytą

tu niekada nežinojai kas yra tikra kančia
beviltiškumas meilė begalinė įkalinta
iki gyvos galvos o grotos tokios storos

graikiškas serialas aistros fynas
pe penkių fienuolika
sakai plet išjunk
sakau tavo kafa atšalo

Wagneris. Dievinu. Olandą pažiūrėjau ketvirtą kartą. Šįkart suplyšo uždanga betraukiant skersai scenos ir Zenta vos neįlūžo pragaro duobėn anksčiau laiko. Bet muzika viską atperka. Kadangį buvau arti dirigento stebėjau kaip jis šokinėja ir spyruokliuoja, kaip jaučia muziką ir kartu su jūra banguoja, pašoka ant keteros. Wagneris pakrauna "batareikas", sako, jis kūrė raudonai išdažytame kambaryje, raudoną apšvietimą naudojo, kad jį patį pakrautų.

Lygiagrečiai dėlioju kraujažolės stiebus, bronzinę plunksną, laikrodį, auskarus su plunksnomis, peilį, šaukštą, grėbliuką, akmenėlius, kriaukles, žiedą, paridenu burbulą, niekas tavęs neprimena. Peržiūriu visus puslapius, vartau žurn ir laikr, klausausi... skambinu...niekas nieko ...Surenku ...pripildau .....laistau, sukabinu, išmetu, pasigendu, išgirstu tavo balsą parodijuojančius garsus, girgžteli durys ir aš vėl krūpčioju, bet iliuzijų vaiduokliai slepiasi. Nematau, negirdžiu, nereikia, pagaliau ačiū.

Lygiagrečiai dėlioju žolę švilpimui, kraujažolės stiebus Permainų knygos ritualui, bronzinę plunksną nuo indėniško medaliono, rankinį ne savo laikrodį su grandinėle, auskarus su mėlynomis plunksnomis, peilį, šaukštą, grėbliuką smėliui moliniame indelyje, tris nugludintus akmenėlius, kelias kriaukles, auksinį žiedą, paridenu didžiulį kalėdinį burbulą. Niekas tavęs neprimena. Peržiūriu visus interneto puslapius, vartau žurnalus ir laikraščius, klausausi žinių radijo ir skambinu bendriems pažįstamiems. Niekas nieko apie tave nesako. Surenku katino plaukus, pripildau akvariumą, palaistau kaktusus, sukabinu paveikslus kita tvarka, išmetu rytinių cigarečių nuorūkas, pasigendu kavos be kofeino, išgirstu tavo balsą parodijuojančius garsus, girgžteli durys ir aš vėl krūpčioju, bet iliuzijų vaiduokliai slepiasi. Nematau, negirdžiu, nereikia. Pagaliau ačiū.

sapnavau, kad į fosiliją nukreiptas pistoletas, kad kuriu eiles klaustuko forma...

sapnavau kad į fosiliją nukreiptas pistoletas, kad kuriu eiles klaustuko forma, daugiau nieko neprisimenu, kas mano smegeninėje, galvoju spausdama citriną, gal per daug šypsausi, pikčiurnų aplink kiek daugoka, nelaimingų ir nusivylusių...radau mielo žmogaus šypsenėlę įjungus kompą, pradžiugino, katinai trinasi apie kojas apsimesdami mylinčiais, abžoros, bet vis tiek malonu, vyras duoda bučkį praeidamas, galvoju viskas gerai, užkaičiu ryte vandenį, švilpauja radijas ir kartu su naiviu teliku įeina vakaras.

visur emos ir anos klonai...kodėl neuždraudus klonuotis, kas per anomalijos, asmenybių susipenkiagubinimas... emos klonai nebeerzina, nes gerai kuria, bet polkutėmis prakrykštaujanti savo apatinių gumos įsitvėrusi ana atsiprašau...prisėdi prie upės uostai gėlytę ateina ana ir rodo...

galvojau pamiršiu
atstumas ir laikas
šaltos bengališkos ugnys
dega išnyksta
niekas nelaiko
baigėsi kalinčios mintys
nutrūko visai nerakintos
ant žemės nukrito
nesurūdijo
cypia lyg geležys vyrių
kai durys uždaromos
ar atsidaro
kamgi reikėjo atrasti
leisti suvokti kad šito nėra
vynioju taip paprastą tiesą
į popierių foliją urną
gal sarkofagą
neišleisiu nė vieno siūlelio
stipriai suspaustos
cerberio dantenos
laiko valandas
mano minutėmis
tekančią upę
man nesvarbu
paskęsiu ar ne
tu žiūrėsi nuo kranto
eisi ar šoksi į vandenį
jis pasiglemš
ar lengvai išplukdys
jei norėsi

žemė
akmuo
medis
siena
kampas
stalas
popierius
raidės
tarpai
mintys
katinas
kailis
nutrina
nieko
nelieka
o gal