2018 01 15

tyliai

paklausk manęs
ar mes dar esam
čia laikini lyg gėlės
tęsdami pradėtą pasaką
tylėdami per garsiai
užmaršties dėžutėj
užrakinto balso
neišleisdami

vaistažolė

taip greit praeinu pro siūbuojančius lubinus
akys mėlynos tavo nespėja manęs pastebėti
bet vien įsikūnyt tenoriu į tavo tvirtumą
nesiblaškyti dairymusi kai taip skubu
bijau kad peraugsi dieną ar dvi man negrįžus
ir jau rinksiu tave savo vaistažolėms

katinas

jis lydėjo mane į miškus
patikliai rodė kelią peršokdamas
visas kliūtis kai pailsdavau
galėdavau glostyti kailį
ilsėtis ant nuversto medžio
dalinausi trupiniu ir jaučiau
kutenimą dingstant iš delno
dienos įspūdžiui

pelė

minčių kartotekos jausmų fonogramos
ėjai iš paskos savigraužos dramoj
man primeta vaidmenis sociumo raštai
tenoriu stebėti nuo laiptų iš krašto
šioj choro buveinėj mintis daugialypes
kaip jaukiasi šypsenos scenoje trypia
ir varžosi lyderiai klykiančiais gestais
kaip šeimos išyra tik tam kad pamestų
viens kitą šitoj nesibaigiančioj pjesėj
ir aš į sistemą įsijaučiu drąsiai
nors visiškai tiesiai galiu pasakyti
esu tik bailiausia pasaulio pelytė