tavo delnai
stalo paviršiuje
jau kurį laiką
nenusivalo
*
praėjai
nepastebėjau
su kuo
myliu tave
*
laka pieną
mėnulis
žiūri šuniukas
pakreipęs galvą
*
tako akmuo
kaltai žiūri
į pėdą ir lazdą
*
tavo akys
bengališkos ugnys
geriau
bengališkos katės

rankų
piramidėje
įkalinta
malda
bežodė
bežadė
vieno
ženklo
laukiu
susivokimo
kaip nors
išgyventi
maldos
gūsis
praplėšia
odą
išėjimui
nesigailiu
nieko
kai grįšiu
būsiu
viską
pamiršus

karšta ohajau laukia išdžiuvusi žemė lietaus nesibaigiančio šokio

vigvamas saulės vitražo įkalintam medyje sudreba kai tomahauką
svaido plunksnuotas spalvom išsidraikęs šajenas visai abejingas jo veidas
tik mėlynos upės veidu nubėga ir smakro duobutėje telkšo oranžinė saulė

giesmėj manitu išsipynusi kerinti muzika išsupa virpantį orą
turistai išlaukę metus nenuščiūva mojuoti tempiasi venos indėno rankų
diržas gyvatės oda skrieja į seną tamtamą ir gausmas niagaros garsu apibrėžia ratą

šoka indėnų vadai o spalvos tokios šagališkos aptvaro akys primerktos 
beveik lietuviškos jų tradicijos lūpos sučiauptos pasyviai pritaria kovai
kartu su indėnais ir aš įsilieju į ritmą būgnai nusineša visą užjūrio praeitį

vado plunksnų karūna liečia mano petį permuša ritmą šamano kojoto kauksmas
ir maratonas nusineša šoku tik saulė peties plote žėri širdis nurieda kanjonais
neko daugiau nenoriu galiu numirti šajenė tarp svetimų

o toliau toliau traukiniai nutraukiantys mintį ir manitu globą
karoliukams pabirus prie rezervato vartų aš vis dar šoku ir jau tik nuotraukoj
žvilgsnis pilnas gyvybės ir ilgesio


iš proto varančių ritmų ir laisvės tokios kerinčios laisvės
kurioje apsiverčiu lyg žuvis pursluose nardau gyvenu vien tuo
dabar aš indėnas ne moteris ir ne vaikas karys 

mano erelio plunksnos per visą nugarą karūnoje žaidžia alinanti saulė 
tuoj išsilydysiu alpstu nuo tikrovės nuo karščio nuo plunksnos
mažos išdygusios plunksnos ant mano peties     

aš esu tu
nieko daugiau
nėra
erdvė
tavyje
manęs
neriboja
mano erdvė
neriboja
tavęs
nes tu
esi aš

aš esu tu
nieko daugiau
nėra
erdvė
tavyje
manęs
neriboja
mano erdvė
neriboja
tavęs
nes tu
esi aš

aš esu tu
nieko daugiau
nėra
erdvė
tavyje
manęs
neriboja
mano erdvė
neriboja
tavęs
nes tu
esi aš

rankų
piramidėje
įkalinta
malda
bežodė
bežadė
žudanti
vieno
ženklo
laukiu
susivokimo
kaip nors
išgyventi
kalta
tark
žodį
maldos
gūsis
praplėšia
odą
išėjimui
nesigailiu
nieko
kai grįšiu
būsiu
viską pamiršus

rankų
piramidėje
įkalinta
malda
bežadė
vieno
ženklo
laukiu
susivokimo
kaip nors
išgyventi
kalta
tark
žodį
maldos
gūsis
praplėšia
odą
išėjimui
nesigailiu
nieko
kai grįšiu
būsiu
viską

vėjo fantomas
spjovė cunamiais
nugrimzdo laivė
pabudau tarp kriauklių
bandžiau keltis
susikruvinau rankas
iš koralų krėslą
laikiną susirezgiau

metus žiūrėjau
kitų akimis
kitų gyvenimus
praplaukdavo
mano juokas
šeima draugai
prasiirdavo
šnairuodami

ištirpo siūlės
koralai
apsigyveno
neuronuose
be emocijų
vandenį filtruoja
prisiminimus
ištrina

vėjo fantomas
spjovė cunamiais
nugrimzdo laivė
pabudau tarp kriauklių
bandžiau keltis
susikruvinau rankas
iš koralų krėslą
laikiną susirezgiau