šokis indėnų rate. juodraštis.

karšta ohajau laukia išdžiuvusi žemė lietaus nesibaigiančio šokio

vigvamas saulės vitražo įkalintam medyje sudreba kai tomahauką
svaido plunksnuotas spalvom išsidraikęs šajenas visai abejingas jo veidas
tik mėlynos upės veidu nubėga ir smakro duobutėje telkšo oranžinė saulė

giesmėj manitu išsipynusi kerinti muzika išsupa virpantį orą
turistai išlaukę metus nenuščiūva mojuoti tempiasi venos indėno rankų
diržas gyvatės oda skrieja į seną tamtamą ir gausmas niagaros garsu apibrėžia ratą

šoka indėnų vadai o spalvos tokios šagališkos aptvaro akys primerktos 
beveik lietuviškos jų tradicijos lūpos sučiauptos pasyviai pritaria kovai
kartu su indėnais ir aš įsilieju į ritmą būgnai nusineša visą užjūrio praeitį

vado plunksnų karūna liečia mano petį permuša ritmą šamano kojoto kauksmas
ir maratonas nusineša šoku tik saulė peties plote žėri širdis nurieda kanjonais
neko daugiau nenoriu galiu numirti šajenė tarp svetimų

o toliau toliau traukiniai nutraukiantys mintį ir manitu globą
karoliukams pabirus prie rezervato vartų aš vis dar šoku ir jau tik nuotraukoj
žvilgsnis pilnas gyvybės ir ilgesio


iš proto varančių ritmų ir laisvės tokios kerinčios laisvės
kurioje apsiverčiu lyg žuvis pursluose nardau gyvenu vien tuo
dabar aš indėnas ne moteris ir ne vaikas karys 

mano erelio plunksnos per visą nugarą karūnoje žaidžia alinanti saulė 
tuoj išsilydysiu alpstu nuo tikrovės nuo karščio nuo plunksnos
mažos išdygusios plunksnos ant mano peties