Epizodai

Kalvala

Iš mažos taurelės paragavau ryškios rožynės spalvos gėrimo. Jis ne toks rūgštus kaip mūsų ir spalva daug intencivesnė. Maloniai nudegino ryklę palikdamas ant liežuvio uogų aromatą. Buvo daug skanesnis nei prisimenu.

- Kažin, kelių filtravimų? - Paklausiau susidomėjusi iš kur tokia puiki gėrimo kokybė. Esu mačiusi kaip jį darydavo dar kai dirbau pirmosios Faliskų šeimos namuose.  

- Dviejų. Buvo užpilama požemiu vandeniu. Todėl nėra tokia rūgšti. Skalos nuosedų nuo vieno užraugimo rentoje lieka per du pirštus.

- Į rentas neišsukia supila? - Nustebau, nejaugi ir taip galima.

- Ne čia meistrai negreitina fermentacijos, leidzia raugui pačiam subresti.

Po apmastymų pauzes jis paglaiu paklausė.

- O iš kur tu žinau kaip Kalvala daroma?

- Teko matyti.

Niekas to nepastebi, bet...
Viskas prasideda nuo pat ryto. Jis prabunda ir kažkuriame ankstyvame ryto tarpsnyje jis pajunta staiga užplustant keistą viltį. Ji šiandien ateis. Tikriausiai ateis.
Jau vakaras, jis kaip visada čia, ir vėl viskas kartojasi. Nors jis susitelkias į kažką kitą, bet akies kraštelių stebi įėjimą ir kiekvienas siluetas be jokios logiškos priežasties tikrai ne jos. Jis ją pajunta. Aateinančia be garso, be riškių spalvų, be kvapo, ir jis ją pajunga, tiesiog savyje. Vos išvydęs, pajunta kaip į galvą tvoksteli kažkokia tonizuojanti enegija. Tampa linksmesnis, žvalesnis ir daug triukšmingesnis.
Ji niekada su niekuom nesisveikina. Kaip visada aristokratiškai išdidi ir beviltiškai kukli. Nors jis praktiškas, ir sugebantis meluoti sau. Jam užtenką ją pamatyti, kad nurimstų, prislopintas savimonės.
Kodėl jis džiūgauna, kodėl sau leidžia kažkaip ją jausti. Taip nedera. Ji ne jo tipo moteris. Bet kai jie netoli vienas kito, jis tikisi, kad ji girdi jo balsą, kad vieną dieną prisijungs prie pokalbio ir kažkas pasikeis. Ji pasirodys pasiputusi, kvaila ir ne pakenčiama, tada jis galės jos nemėgti taip kaip regis ji nemėgsta jo. Tada viskas niautralizuosis ir bus atstatyta pusiausvyra.
Akimirksniu pasidaro bjaurus ir arogantiškas. Jam nepatinka kaip jis jaučiasi, kai ji kažkur netoli, bet jo visai nematanti. Tokia abejinga ir šalta. Kodėl galima kažką jausti tokiai moteriai. Jis turi kur kas geresnę, ji yra jo pasididžiavimas. Jis planuoja ateiti su savo moterimi, kuri beabejonės yra neišvengiamas jo likimas.
Tuomet kodėl taip stipriai jis jaučia tą svetimą, nepažįstamą moterį, ne už grožį, protą ar samojį. Kas tokio fatališko, taip masina? Gal kelis kartus ją idėmiau stebėjo ir vistiek negalėtų apibudinti to kas joje tokio jaudinančio.

Jau 12 metu ir vis dar nenusibodo.
Kazin kiek dar tokiu uzkietejusiu kantruoliu kaip as dar yra?

Keista kad ankšiau praleidau proga su juo susipažinti. Nežinojau kad jis užsiima tokiais dalykais. Aš net nebučiau jų sutapatinus. Po internetiniu slapyvardžių žmogus gyveno antrą gyvenimą. O čia gyvųjų pasaulyje buvo vienišas ir liūdnas žmogus. Ar man derėtų prisipažinti, kad jis yra mano mėgstamiausias autorius, kad su pavydų žvelgių į jo talentą, žaviuosi jo darbais. Jis turi nemažai gerbėjų. Bet tik aš žinau kaip jis atrodo, kur ir ką valgo per pietų pertrauką. Žinau koks jo banaliai paprastas parašas, prasidedantis H. Žinau kodėl jis toks paprastas kaip dvi kapeikos. Žinau kurių žmonių nemėgsta. Žinau kodėl man paskolino savo asmeninį kompiuterį. Nes visi darbe žino mes gerai sutariam.

Tikriausia net nesitikėjo, kad parsinešusi namo bandysiu pasileisti tą pačia internetinę svetainę į kurią jis talpina savo darbus. Net negalėjo nutuokti, kad aš jį pažinsiu. Kai kitą diena reikėjo gražinti kompiuterį aš buvau vis dar pritrenkta. Taip jaudinausi. Net rankos drebėjo. Mintyse savę raginau atskleisti mudviejų paslaptį. Aš žinau kas tu. Bet suvokiau, kad tai jo paslaptis, o aš įsibroviau į jo asmeninį pasaulį. Keleta dienų net drovėjausi pažvelgti jam į akis. Pagalvojau gal jam parašyti kokį komentarą po jo darbu, bet rodėsi kad jis mane perpras vos pamatys iš kart prieis ir pasakys kodėl šniukštinėju po jo pasaulį. Dabar bandau jį geriau pažinti šiame pasaulyje. Kad ir koks jis mažas bebutų aš turiu slapta privilegiją pažinti žmogų ir su juo bendrauti gyvai. 

I have nothing negative to say at all. I have nothing to say in my defense for what I’ve done, I don’t feel like I should have to defend myself. It’s all fiction. Everybody who knows me knows that I am not the character. I am not pro or anti anything, really. I’m a realist, I know what’s wrong and I know what’s right, but I also believe in freedom of speech, and freedom of writing, about writing stuff I like to write about, if it’s fantasy or personal.

Apie septinta vakaro palydėjas Gabriele iki sankryžos atsisveikinau trumpai šyptelėjas. Ji pažadėjo už dviejų dienų pradėti darbus pas mane. Kai mes nutolom vienas nuo kito per saugu atstuma nustojau apsimetinėti. Kai pakėles akis išvydau Gabrielia stovinčia mane apėmusi nuostaba ir nerimas visa mudviejų susitikimo laika buvo maskuojamas linksma nuotaika ir kukliais šypsniais. Bet vos tik atsidurdavau jai už nugaros mano šypsena ir šmaikštumas dingdavo. Negali būti. Gabrielė buvo pasikeitusi neatpažystamai veido bruožai išliko tie patis bet ir jie buvo tik tolimas aidas dešimtmetyje prapuolusios praeities. Kai ji buvo pauglė buvo graži miela mergaitė, kiek stambesnė nei buvo įprasat, bet pradėjusi sportuoti padailino figūrą. O dabar ji buvo liesa, sunykusi ir penketa metų viresnė negu pase parašyta. Trumpai vyriškai nukirpti praukai, nudažyti persikine spalva, veidas išbales kaip ir bekraujės lūpos, įdubia skruostai, pajuode paakiai, visiškai jokio makijažo. Juodi aptemti džynsai ir juodi marškinėliai su kažkokių nelaibai aiškių kaukolių, šonkaulių ir stuburų groteskišku motyvų. O galiausiai neaišku iš kur galvon šovusi keista mintis "Nei papų, nei šiknos." Judėjo lėtai tingiai bet jokių emocijų vienodai tolygus kalbėjimo tonas. Trumpi bespalviai klausimai ir atsakymai. Jokios pastebimos veido išraiškos.
Susinervinau, kodėl mama manęs neperspėjo. Tikėjausi išvydęs ją pajusti ta nuostalgiška virpulį, kurio niekada daugiau nejaušiau su jokia kita mergina. Vis šmėščiojo prisiminimuose du nesulyginami mergaitės ir nepažįstamos moters bruožai, suluetai. Bandžiau save nuraminti sau kartodamas kad bent jau nereiks jausti įtampos būnant šalia jos. Bet kad ir kaip bandžiau mintis nukreipti į ką nors kitą, jos vis karts nuo karto nekaltai apie save primindavo.
Ryt nuvažiuosiu pas mama ir paklausiu kas nutiko Gabrieliai. Turi būti kažkokia priežastis kuri nusinešė jos džiaugsma ir spalvas. Bet daugiau nei dešimti kartu mintyse savęs klausiau ar tai ne dėl Tado, ar ji galėjo palūžti ir daugiau nebesugebėjo atsitiesti. Būtų keista ji niekada neatrodė silpna. Kas dar, kas dar...

“I will not be silenced again.”

I have stared into the abyss and the abyss stared back.
I regret everything. Bury me with my hard dive.

What if..?
Birds aren’t singing and they’re screaming because they are afraid of heights.

Žmonės gyvena, kad ir kokios bėdos atsispindi jų veiduose.

Atimti gyvybę iš to kuris gimė.

Atiminėti gyvibes viena po kitos.

Žmonės vis tiek gyvena toliau.

Kad ir su didžiausia nuodeme.

Ir vistiek stengiasi gyventi tiek kiek gyvenimo yra duota.

Todėl šitas pasaulis ir yra gražus.