O ką?
Aš irgi norėčiau pažaisti anapus tvoros.
Galėčiau jį mylėti šimtą milijoną kartų, bet jis man neduotu nieko. Ir kam man šitas skausmas? Tai lyg nevykusi pokerio partija. Spyriai į vienus vartus.
Nakty mane aplankė sapnas. O jo netikrumu, dar lyg šiol abejoju.
Viskas paskutiniai rimti darbai baigti. Įrankiai padėti į vietas ir viskas jau daugiau -  mažiau atrodo taip, kaip nuo šiol atrodys visados. Atsisėdu ant laiptu šalia jo. Atsiremiu į jo petį ir su didžiuliu pasitenkinimu atsidususi sušnabždu.
- Baigta.
Nežiūrėdamas į mane, jis sugraibo mano tarp keliu neleistus pirštus ir juos spusteli, patikindamas mane, kad mūsų darbo vaisiai išties puikus. Mes tai padarėm, mes paruošėm namus mūsų gyvenimui. Juos suremontavom taip kaip mūsų svajonėse. Švarios, lygios sienos. Nauji šviestuvai. Ir viskas nuo grindų iki lubų nauja. Negaliu patikėti, kad sėdėjimas ir spoksojimas į lauko duris mane daro tokia laiminga. Mes čia busim tokie laimingi, savo naujuose namuose. Euforija.
Bet sapnas baigėsi, aš prabundu.
Laukia tamsu. Jaučiu kartumą burnoje ir neištirpusios po liežuviu, šiurkščias tabletės liekanas. Jaučiu karštą kūną gulinti šalia manęs. Alsavimą. Pajuntu kaip jis sureaguoja į mano staigu judesį. Atsisėdu lovoje ir čiupinėju savo pirštus. Man baisu. Man vaidenasi, kad jie pasidarė kaulėti. Paukštiški pirštai. Šleikštu. Mo guli atmerkęs akis ir tuščiu žvilgsniu žvelgia priešais save. Jo galva padėtai ant pagalvės, pasigirsta atodūsis. Timteli mano antklodę, pasislenka arčiau manęs. Pajuntu nuo jo kūno sklindančia karštą drėgmę. Antklodė prisisunkusi nuo jo kūno drėgmės ir prakvipusi jo anyžiniu šampūnu. Jis nerodo jokio nerimo, tiesiog žvilgsniu mane ramina. Tarsi sakydamas. Viskas gerai, aš šalia, tave saugau, tu saugi, aš čia. Aš juo pasitikiu. Vėl padėjusi galvą ant pagalvės pasislenku arčiau Mo. Ranka perbraukiu jam krutinę. Patenkintas atsidusta. Mudu ramus ir saugus, nes mes turim vienas kitą ir mes vienas kitą saugom.
Užmiegu.
Ryta prabundu ankščiau ne spėja suskambėti žadintuvas. Mo taip pat prabunda vos pajutęs mano judesius. Jis pasiverčia į kitą šoną, kad galėtų mane matyti, bet jo kūnas susiveja tarp antklodžių. Sušnabždu.
- Labas gražuoli.
Smiliumi švelniai baksteliu jam į kaktą virš tarpuakio ir pirštu, kelis kartus perbraukiu antakį. Akis užsimerkia ir vėl atsimerkia. Abu vienu metu nusižiovaujame ir mane tai prajuokina. Apiberiu jį bučiniais. Sušiaušiu plaukus. Iš girstu tanku pliaukšėjimą į čiužini. Štai ir prasidėjo mudviejų rytas.
- Aš tave taip myliu. 
Man rodos aš pradedu įsimylėti vyrą. Mo prašau saugok mane ir guosk, man teks tiek daug verkti dėl jo. Nes aš jį, regis jau myliu.

"Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau."
13:1-13
Laiškas korintiečiams 1
Maniau, kad tas vaikiškas įsimylėjimas bus seniai praėjęs. Bet kai suvokiau, kad jau trečią kartą persirenginėju bandydamas surasti sau labiau tinkančius drabužius, sutrikau. Ką aš darau?
Staipiausi prieš veidrodi lig pamišęs, nelaimingu veidu, kad neatrodau pakankamai vyriškas ar nepakankamai patrauklus. Pas mane atvažiuoja mano vaikystės laikų meilė. Kaip aš galėjau nesinervinti ir nesistengti jos sužavėti. Bet kam man ja sužavėti? Apsistojau ties mėlynais džinsais ir juodais marškinėliais. Kažkaip stebuklingai dingo noras jai patikti. Aš jai niekada nepatikau, visada buvau nepakankamai geras. Mane vienu mostu nukonkuruodavo mano vyresnis brolis.
Gerai prisimenu jos kupina susižavėjimo žvilgsnį, kada mano brolis po kiemą vedžiojo vienerių metukų mažylį broliuką. Ji tiesiog tirtėjo iš džiaugsmo suvogdama, koks Tadas nuostabus. Neištvėrusi ji jam pasakė.
- Tu busi pats šauniausias tėtis.
Jau tada labai aiškiai supratau, kad ji manęs niekada nepasirinks. Aš buvau nematomas.
Ji mane pastebėdavo tik tada kai aš vienas kieme spardydavau kamuolį į garažo duris. Pasilipusi ant vartelių, palinkusi į prieki, ji negailestingai manęs paklausdavo.
- Kur Tadas. Ar jis neišeis pažaisti?
- Jis ruošia pamokas.
Paskutinį kartą, pritvinkęs pykčio, spirdavau kamuolį iš visų jėgų, kad šis į duris atsitrenkdavo su galingu trenksmu ir atšokęs trenkdavosi į vartelius ant kuriu užsikorusi į manę beširdiškai spoksodavo Gabrielė. Ji supykdavo, bet kažkaip suprasdavo jog aš tyčia taip darau, kad ją išgasdinčiau. Gabrielė niekada nežaisdavo kvadrato, nes bijojo būti partrenkta kamuolio. Labiausia bijojo smūgio į veidą.
- Durnius. - Sušukusi nušokdavo nuo tvoros. ir nubėgdavo už savo namo. Aš jai pavymui dar spėdavau šuktelėti.
- Kvaiša.
Tokia akimirka galėdavau apsižliumbti. Palikęs kamuolį kieme, kaip didžiausias nusikaltėlis sprukdavau į namą. Nubėgęs į mano ir Tado kambarį susmukdavau ant lovos ir pragulėdavau joje iki pat sutemų stebėdamas savo didžiausią varžovą, bandydamas perprasti jo patrauklumo paslaptį. Mes juk broliai, nejaugi mes tokie skirtingi? Tadas ir aš fiziškai buvom nepanašus aš buvau mažaūgis, liesas, nemielas vaikigalis. Niurus, tylus, nemokantis bendrauti, neišradingas ir visiškai neįdomus vaikams. Su broliu niekada taip ir neužsimezgė šiltesni santykiai. Buvom visados vienas kitam malonus, paslaugus kambariokai, bet niekada draugai. Mažylis Domas, krito visiem į širdį. Bet kadangi jis buvo Tado numylėtinis ir lepunėlis, jis savotiški tapo mano priešu. Tėvų niekada neerzinau savo barniais ar muštynėmis. Aš iš vis vengiau, bet kokių konfliktų. Tai buvo mano pranašumas. Tadui su Domu susipykus namuose kildavo tikras karas. Bet jie niekada manęs į traukdavo į savo avantiūras. Dažniausiai į jų nesutarimus būdavo įpainiojami tėvai ir draugai. Bet jų nesutarimai būdavo vienadieniai. Todėl jie visada išlikdavo draugais, net ir po visų audrų. Aš visada juos pavydžiais stebėdavau iš savo niūraus, tamsaus šešėlio. Iš mūsų trijulės mane labiausiai vertino mamos mama, mūsų močiutė Antosė. Jai patiko mano ramumas ir paprastumas. Jai patiko, kad pas ja lankausi kas dieną ir pasakoju visus tuos dalykus, kuriuos ji vis tiek pamiršdavo. Mamai nuolat priekaištavo dėl prastų lietuvių kalbos pažymių, neatsižvelgdama, kad man puikei sekėsi visuose kituose disciplinose. Ji nuolat man kartodavo kad turiu labiau pasistengti dėl savo ateities. Broliai mokėsi už mene prasčiau bet nei karto negirdėjau kad jiems taip prieštarautų. Vėliau ji prasitarė kad nuolat nerimavo kad dėl mano lėtumo ir ramumo man bus daug sunkiau prasimušti gyvenime ir man teks vargti taip kaip mano tėvui. O tėvas buvo per daug panašus į mane, todėl jis manim visiškai nesidomėjo, jam ir taip buvo aišku, kad niekada nieko neprisidirbsiu ir iki gyvenimo galo būsiu kvailas mėmė.
Daugiau neturėjau jokių artimų žmonių ar draugų. Ir niekas nežinojo kaip man patinka mano gražuolė kaimynė Gabrielė. Niekas niekada ir nesužinojo. O toji meilė kažkaip keistai išblėso tada kai pasibaigė kaimynų vaikų jungtinė draugystė. Visi nuėjome savais keliais ir dar dviem metam likus iki mokyklos baigimo visiškai nustojome bendravę. Bet gal prieš pirmajai mailiai išblėstant man galutinai atsivėrė akis kad aš niekada neturėsiu vietos jos širdyje.
Štai todėl ir nustojau rūpintis kokį ji mane dabar išvys, pasikeitusi. Ir kur kas geresni nei Tadas.

Negalejau nesutikti su jo zodziai.
- Ji protinga mergaite. Ji leidzia save myleti, - po maslios pauzes pridure. - Leistis buti mylimai.
Sunku pazinti zmogu kurio akis tik kartais pamatai panoraminiame masinos veidrodyje. Nors sedejau jam uz nugaros, o man is kaires ramiai vaikiskoje keduteje snaude jo sunus. Pritariamai jam linktelejau.
Sis zmogus nera mano. Bet jis taip pat leidziasi mylimas. Jis kaip katinas kuris leidzia save myleti.
Vis dar noriu ji geriau pazinti.

- Kaip Laurita gyvena?
Klausiau koliogės apie jos mažametę dukrą ne iš smalstumo, ar mandagumo, bet tam kad ji nutrauktų tą nemalonią tylos pauzę.
- Na šiais metais...
Neklausiau jos. Leidau jos balsui maloniai sruventi per savo pavargusi kūną, kaip per angline telefono membraną. Buvau pasiilgusi garsų. Žmonių.
Penkios savaitės: biletenis, butas, vienatvė. Pirmą kartą taip pasiilgau savo nekenčiamo darbo. To nuolatinio plepėjimo. Paskolų skleidimo, bobų turgaus. Pasiilgau žinojimo, ką šiandien veiksiu.
- Tina, jei nori spintelėje yra šokolado, gali pasiimti, prie kavos.
Ir tada viskas pasikeitė. Vienas žodis pakeitė viską, ką galima pakeisti. Vienas žodis pabandė man grąžinti prarastą likimą.
Kirpyklos laukemajame sėdėjas jaunas vyriškis, kantrai sklaidęs laikraščio lapus staiga į mane įsispoksojo . Jo žvilgsnį, tiesiog pajutau. Jis atrodė kažkos keistas. Žvelgė į mane kaip į kažką neįtikėtino. Tarsi būtų pamatęs savo mirusios močiutės antrininkę. Kai tiesiog negali atsitokėti nuo minties, kad tai ką matai, gali būti tiesa. Bet tikriausiai susivokęs, kad elgėsi per ne lyg keistai pabandė vėl pasinerti į laikraščio sklaidymą. Bet karts nuo korto nužvelginėjo mane. Man ėmė vaidentis, kad man gal kas ant veido prilipę, gal tušas nubėgęs, gal kairioje akiję trukusi kraujagislė ir dabar mano kažkuri iš akių atrodo kaip iš siaubo filmo. O gal jis pamatė apgamą ant sprando ir prisiminė, kad lygiai tokį turėjo teta Rūta, ir kad jis buvo odos vėžio pranašas. Jis tikriausia mastė kaip tai buvo bjauru. Lygiai toks, ne dydis, identiškas.
Bet čia buvo kažkas daugiau, jis tarsi bijojo. Jog as ir esu ta, kuria jis nežino ar nenori matyti. Man jis neatrodė pažįstamas. Kažkur matyti švelnus veido bruožai. Bet artimas žmogus tikrai negalėjo būti. o geriau pagalvojus, jis prieš pavadinant mane vardu i mane tikrai pažiūrėjo ne karta bet reakcija buvo tuo metu visiškai normali. Bet kai jis išgirdo mano vardą, tarsi kažkas uždegė po jo kėde laužą. Gliausiai po keles dešimtis minučių trukusios tylos, kai jis pagaliau atsisėdo į kirpyklos kėdę. Atsakias į visus reikalingus klausimus, jis paklausė manęs.
- Juk Jūsų vardas ne Tina, iš kokio vardo tai trumpinys?
Pasijutau lyg mane būtų perliejęs šaltu vandeniu. Net pajutau kaip per mane perbėgo nepasitenkimo ir jaudulio srovė. sustatė ant viso kūno plaukelius.
- Konstantino, - pasipiktinusi atsakiau.
- Aš taip ir galvojau.
Ta diena mūsų pokalbis tuo ir baigėsi. Eglė apsimetė kad negirdėjo mūsų pokalbio. O man netikėtai prasidėjęs panikos priepuolis privertė kuo greičiau sprukti iš kirpyklos, kurioje dirbau jau trejus metus. Iki rankos lūžio. Girta, Kovo gale, slystelėjau ant Vytauto parko laiptų ir nusiritau laiptais žemyn gal penkis metrus. Atsipeikėjau greitojoje ir viskas atrodė kaip sapnas net ir pilna burna kraujo ir pulsuojantis skausmas.

ESME, DARYTI TAI KA NORIM. KAS NORI DIRBTI NUO ASTUONIU IKI PENKIU IR GAUTI PENSIJA. ZAIDIMAS PAGAL TAISYKLES TIK SUKURIA RIBAS IR JOS PANAIKINA VISKA KAS GYVENIME YRA GERO.

Septynias dienas nesimatė saulės, septynias naktis nesimatė mėnulio. Viskas dingo snigime. Sniego jau daugiau nei virš keliu. Dienom kiek paleidžia, naktimis vėl uždrebia. Bet mes vis tiek trise išjojam įprastu keliu Mariu pakrante. Žvejai ant ledo, negalima jų taip palikti. Gal žirgai mūsų ir nekenčia, kad mes juos per tokį orą varinėjam aukštais pamario krantais. Perjoja per kaimeli nusileidžiame už kapinių ir pasukam per apleistus sodus. Arčiau kranto kelias jau pramintas, sniege matosi kiek užpustyta vaga. Pirmas joja labiausiai patyrias raitelis, antra joja Simono dukra ir aš gale su seniausia, kuri geriau žino kaip atliekama žvalgyba. Atsisuku ir žvelgiu į Mares, apima keistas nejaukumas. Nesimato kito kranto, dangus su Mariomis susiliejęs ir horizonto nebelikę. Sniegas ir vėjas degina apnuoginta veidą, vis bandau užsitraukti gobtuvą ant kaktos, bet jį numeta vėjas atgal. Susigūžiu. Mano kumelė atsilieka nuo priešais jojančiu. Prie mūsų prisijungia iš kaimo atbėgęs juodas Žiurkgaudys. Aplenkęs manę iškėlęs oriai galvą šuoliuoja į priekį pas savo šeimininkę. Staiga pasukęs galva į Mares stabteli, suloja syki ir pasileidžia kiek įkabindamas pas šeimininkę. Pasižiūriu į Mares bijodamas išvysti koki nekrutanti, sukniubusi ant ledo žveją, bet pamatau neįprastai aukštai kabanti juoda siluetą. Staiga šalia jo išnyra kitas, kiek mažesnis ir dar toliau išryškėję trečias siluetas. Sustabdęs kumelę bandau įsižiūrėti, kas tai galėtų būti. Siluetai juda į kairės ir į dešine. Tai ne laivo burės. Neįmanoma. Kodėl jie juodi ir kodėl taip aukštai. Pažvelgiu į priekį. Raiteliai taip pat sustoja žiūri, girdžiu kaip tarpusavyje kalbasi, bet negaliu suprati apie ką. Paraginu kumelę ir akimis seku jau šešis siluetus. Kai išnyra septintas atpažįstu.
- Aitvarai!
Nustebę raiteliai klausiamai žiūri į manę.
- Laidotuvių aitvarai. Padegelius laidoja, po ledu kiša.
Niekas nepasidomi iš kur aš tai žinau, bet manim nesuabejoja, jai sakau vadinasi žinau. Aš daug žinau ko jie nežino. Žinau apie žmones gyvenančius anapus Mariu, aš su jais krauju surištas.

Aš tikriausiai tau jau įkyrėjau kiekvieną kartą pradėdamas pasakojimu apie savo sapnus. Girdėjau kad japonai pradeda ir užbaigia laiškus rašydami apie orą. Pas mus dabar labai karšta ir drėgna. Negaliu priprasti prie tokio klimato. Atsitiktinai suradau ant vienos lūšnos sienos pritvirtinta termometrą. Jis buvo taip apskretęs, kad nespėjau jo nuvalyti. Vietiniai prisikabino. Vietiniu kalbos nesuprantu. Tiesa pasakius nesuprantu jų kalbėjimo manieros. Nesuprasi kada barasi, kada juokauja, rimtai kalba ar dainuoja. Visados rėkia, visi. Man patiko kaip Viktoras apie juos pasakė. "Nusišneka".
Buvome kelis kartus rimtai susikivirčija, su Viktoru, išsigandau.
Buvau du kartus pasiklydę. Neįsivaizduoji kaip supanikavau. Antra kart baisiau nei pirmą.
Ragavau labai skaniai paruoštą žuvį.
Visai pamiršau papasakoti apie savo sapną. Sapnavau daugybę sagų, ir kad prie manęs priėjo kažkoks nepažįstamas tipas ir liepė jas surūšiuoti. Pasijutau kaip namuose pas mamą. Žinau kad tu dabar juokiesi, nes supranti apie ką aš.
Nulaužiau priekinio danties mažyti gabalėlį. Taip, žinau kad jau du priekiniai dantis aplaužyti. Žinai, aš tau pamelavau apie aną dantį. Ir garbė žodis, neatsimenu kaip tada melavau. Tad manau prisipažinsiu. Piteri su vietiniais alų gėrėm aikštėj. Ten jie butelius su dantimis atidarinėja ir aš pabandžiau. Nenorėjau kad tu manim pasibaisėtum, kad toks kvailas buvau. Todėl melavau.
Tikiuosi pas jus oras geras.
Viktoras siaubingai knarkia.
Ar šuniui jau išrinkai vardą, atsiusk nuotrauką.

Todėl kad laimė ne sloga, jinai nepraeina, ji jau duodama žmogui, tai visam laikui ir ji mane visą gyvenimą gynė. Aš toje laimėje, kaip už šarvų. Jus pasakysi,t kad ji seniai buvo. Ne tiktai vakar, ar net šiandiena ryte. Ji niekur nedingsta.
Meilėje nėra praėjusio laiko ir tai tiesa.

Jus norit kad sesciau ant tableciu?
Kad gyvenciau pagal krykscioniskaji sausaji istatyma. Norit, kad buciau gerute, grazute, melute? Kad buciau malonus dalykas. Jus norit, kad parduociau savo siela Jusu malonumui.
As galiu nutylti. Bet ar tikrai galiu. Ar as noriu, kad mano bloga ir gera asmenybe istirpdytu cheminiai preparatai. Ar noriu, kad manyje nelikto gyvenimo aistros. Jie reikalauja kad susiimciau. Visi, ir Ju vis daugeja.
Is pradziu sugadina, o po to liepe susitvarkyti. Na ir slykstus tie zmones. Zaloja, kankina, niekina, o po stebisi, kodel taip lengvai pasidaviau tam blogiui.
Zmones manes, bijo, nes kiek galedama buti gera esu ir bloga. Mane viena ranka gloste, o kita muse. Esu nedekinga menkysta, egoiste, isterike.
Pasinersiu i transa, tegul istusteja mano siela, tegul neliaka manes ant sios zemes. Tegul busiu toli nuo visko ir viskam, tegul mano kuna uzvaldo raminantis cheminiai junginiai. Tebunie ju valia, kurti mane pagal socialiai pripazinta vertiga individa.
Pasidesiu save i lentyna sioje vietoje, kad visiems lengviau gyventi butu.

Kai pamaciau praleista skambuti nesitikejau kad jis gali buti mano buvusios bendradarbes. Zmones nuo kuriu as pavargstu gauna nemokama pamoka. Bet Evelina nebuvo linkusi mokyti,s ji buvo bukai, gera moterele. Apie Evelinos kvailuma ir naivuma butu galima knyga parasyti, jos visas gyvenimas tai nesibaigenti naivumo upe kuri teka ir teka per kvailumo slenius. Aisku daugumai ji atrode gera, miela, teisingai gyventi moteris. Tikras karmos egzistavimo irodymas. Buk geras kitiems ir tau gerumu bus atlyginta. Slykstu buvo jos klausytis kiekviena diena, tauskiant apie tai kokia nuostabi jos seima. Pastebejau kad tai erzino ne vien tik mane. Bet kiti juk nezinojo to ka zinojau as. Evelina net ir i nelabai gerus dalykus zvelge sviesiai ir kai ji apie juos kalbedavo jie neatrodydavo blogi. Tokia ji jau buvo, mazyti saules spindulesis. Bet kokio velnio ji nusprende spiginti man i akis.
Kai jai paskambinau ji negalejo kalbeti, todel pazadejo man perskambinti uz poros valandu. Sake kad turi man tinkanti darbo pasiulimo. Nors norejosi ja pasiusti po velniu, kokio galo ji kisasi i mano gyvenima, bet kazkodel mane tai suintrigavo. Koks tas darbas, kuris anot jos man galetu tikti.
Ji paskambino kaip zadejo, kalbejo dziugiai kaip visados. Mandagiai atsakiau i visus ikirius jos klausimus, kartkartemis kvailai nusikvatodavau. Mokejau apsimesti kai man to reikedavo. As kaip ir visos gyvates graziai atrodau tik kai tampu tuom i ka galima ideti pinigus. Evelina norejo man padaryti staigmena prase manes penktadieni apie desimta atvykti i kirpykla. Ten ji ketino mane supazindinti su savo klijantia. Ji apie mane siek tiek pasakojo ir toji moteris manim susidomejo. Evelina zinojo kad as ieskau darbo o pone Marija, kaip tik zadejo iskristi is verslo, kuris yra gana perlningas, del daug pelningesnio uzsiemimo. As galejau buti jos naujoj pavaduotoja. Ji man perleistu savo klientus, galeciau naudotis jos apartamentais, mokeciau nediduka mokesti, o gal net ten ir gyventi. Tai kad net nenutokiau apie koki darba kalbama nors buvau tikra, kad kalbama apie nelegalu kirpejos darba, turejau susitikti su ponia Marija. Man darbas buvo butinas. I darbo pokalbi einant reikejo pasitemti. Visa para neemiau nei laso i burna, kad atrodiciau sviezia kaip gelyte. Pies iseidama is buto pazvelgiau i save veidrodyje ir sau pasirodziau esanti pakankamai padori. Nieks neturetu itarti apie mano zalyngus pomegius. Taip, taip as isgerinedavau. Moteriai taip nedera. Bet as buvau silpna ir turejau daugybe problemu, kurios mane alino. As tik norejau miegoti ir apie nieka negalvoti. Kad tik kuo maziau problemu. Pries izengdama i Evelinos kirpykla iskvepiau, mintiyse persizegnojau, issivepiau, suvaldziau virpuli ir uzejau vidun lyg man tai butu kasdieninis ritualas. As savim pasitikiu, bet netikiu. Pakabinus puspalti spintoje uzejau i kambari kuriame buvo Evelina ir ponia Marija. Pasisveikinau pusbalsiu, linkteleju. Marija pazvelge i mane vos akies krasteliu, ji labiau norejo megautis savo atvazdu veidrodyje. Evelina pribegusi prie manes, pakstelejo man i skruosta, krykstaudama kaip vaikas ir sveikindamasi, bei klausdama kaip man sekasi issitempe i viduri kambario. Kiek daug veidrodziu pasijutau nejaukiai, kazkokia maza.
- Naujas dekoras? - sutrikusi paklausiau.
Ji pradejo pasakoti apie tai kaip ivyko sis neparasta pasikeitimas. Marija vis dar spoksojo i savo atvaizda. Megavisi. Dar nezinojau, kad tai ji, bet tikejausi kad tai nebutus ji. Eva puole prie ponios ir ceksedama zirklemis trumpino jos plaukus. Ponia Marija atrode kaip ekscentriska penkesdesimtmete, pamirsusi visa padoruma. Jos plaukai buvo katik nudazyti reksminga ugnine raudona spalva. Ir trumpu plauku sukuosena. Bus labai reikli bobele. Taigi kai Evelina baige savo darba ir nuemusi nuo klientes skraiste ponia Marija pagaliau atsistojusi ir atsisukusi i mane nuzvelge mane nuo galvos iki koju. Ji auksta, liekna moteris, kiek prastokos figutos, nei papu nei siknos, platokais klubais ir su keistai giliu randu nosyje. Ir stai suvokiau, kad si moteris ne seip sau kazkas. Tokius kaip ji vadinau neperskaitomais. As tokiu bijojau, bet ir dziaugiausi kad ju yra.
Ponia Marija negaiso laiko ir pradejo klausineti.
- Ar tu gali nuspeti zmoniu ateiti.
Sutrikau, bet nepasimeciau.
- Ne. - Nesirosiau meluoti.
- Evelina, - Ji pasisuko i akivaizdziai sutrikusia moteri.
- Evelina galvoja kad as aiskerege. - Ir klausiau ir teigiau.
- Bet ateities nematai? - Ji vel pasisuko i mane.
- As kartais paziurejus i zmogu zinau kai kuriuos dalykus kuriu negalima zinoti vien tik pazvelgus i zmogus.
- Ka zinai?
- Daug ka?
- Pavizdziui?
- Apie jus nieko negaliu pasakyti. - Supratau kad ji tikisi irodymo
- Kodel?
- Kartais negaliu. Dar nezinau kodel.
- Tada kaip man zinoti? kad tu gali tai daryti.
- O kodel mes is vis apie tai kalbam?
- Vaikeli jai tikrai sugebi kazka tokio apie ka man pasakojo Evute, tuomet as tau galiu pasiuliti darbeli.
- Koki darbeli?
- Tapti bureja.
- Kuom?
O kazkada juk kirbejo tokia mintis. Mulkinti kvailius.
- Atliksim mazyti bandimuka pas mane ryt bute. Desimta buk ateis viena moterele. Paziuresim ka moki.