Vel vakaras, vel siuncia draugai zinutes "Let's play peepshow ". Nusijuokus atsakau "OK". Pirmos tris valandos susitikimo praleidziamos "P00L Haus TOR'yN" bare. Ateina Vince, Triumpchas ir Testera. Uzsisakome gerimu ir ant stalo sudeja drizuotus ir vienspalvius kamuoliukus, trikampi pastumdia pradedam zaidima. Zaidziam du pries du iki triju pergaliu. Pralaimeje stato.
Baras turi keista kvapa, lyg vynu ir pigeis kvepalais kvepetu. Tarp cigareciu dumu letai plaukia sokanciu rusyje seseliai. Rusyje sokiu klubas "Dangaus sokiu dezute". Mes susipazystam su dviem pagyvenuseis viriskiais, jie turi daug pinigu, todel kvieciasi mus keturius ateiti i ju apartamentus 56 aukste "St. Mugin" gatveje stovinciame pastate. Jie klause ar mes esame bande "Twista". Apsimetame neiveis ir kvailais, isklausome pasiuliumu. Apsimetame kad esame sutrike bet mums reikia tik nedideles pinigines paskatos, kad apsiprestume ju naudai. Ju sypsenos zada pragara, musu akys mato pinigus. Ir mes godus ir jauni, pasakom, kad viskas be problemu siandien ir rytoj. Kiekviena kart kojos linksta is baimes, lyg tai butu pirmas kartas. "Sing, sing littel bird". Uzrisa raisti ant akiu juoda. Tave laizo, o net nezinai kas slykstu, bet...
<<The damage is done
    So I guess I be... leaving>>

Pirma valanda, dvidesimt penkios minutes. Nors miego man labai truksta, bet nuoruka tarp pirstu ruksta. Daugiau nei tris naktis nemiegoti, ar tai jau meile. Pasirode viskas taip paprasta ir patikejau savimi istiesu.
- Kavndo kosta? Kiektavo sirdute kainuoja?
O kad viskas butu taip parasta. Norisi sokti, norisi pamatyti ateiti, norisi matyti save kitokia. O as taip nemegau buti viena, nekenciau nepavykusios meiles istorijos.
- Jei nebeliko ka daugiau pasakyti, galbut cia bus pabaiga...
Jausmas toks lyg butum mane isgelbejes, skestancia istraukes ant kranto atgaivinai. O po to pasakiai kiekviena klaida, kuria tu padarai buvo pakeista ir tu vel nekaltas. O man nebuvo ko daugiau tiketis, tik dvidesimt du spejimai ir numirus vel atgimt, lyg visata butu mumyse. Tai tu mane isgelbejai skestancia juroje istraukiai is vanden. Kokios grazios buvo atostogos.
Man patinka trumpi buciniai, alaus puta, zalia zole, ir supynes. Butu neblogai jeigu tu mane pabuciuotum. Atrodo, kad viduje spraksi ziezerbos ir taip kutena, bet vistiek pabuciuok.
Pasedek vienas menesienoje, galvoji kad nezinau ka padariau. Blogiau, nei sedeti sale taves. Ot buvau kvaile jog galvojau, kad turiu viska ko tau gali reiketi. Pasiziuriu i veidradodi ir ka matau, o gi zmogu su kvailiausia svajone. Ka apgaut bandau? Ir vel atodusis ant skruosto tu taip arti. Koks tu kvailys, ka as ant tavo keliu veikiu, apkabinta per liemeni. Kaip tu gyveni, kaip tavo dienos slenka, lyg tu gyventum amzinai. Kad turetum proga pabuti mano vietoje, ka darytum? Nebegalima visko vertinti viena kaina. Nes busiu be taves, bet vistiek galvosiu kasdien apie... Pulk ant keliu ir atsiprasyk manes, bet ar sito reikia. Jei nebuvo pradzios nebus ir pabaigos.
Kada prasidejo visa sita beprotiska istorija (2005.10.01).
<<Tikriausiai reiktu tarti tau sudie kvaituli...>>

"Ai cia mano mamos zaisliukas..."
"Na ir kodel jis toks mielas ir fainulka."
Ir vakar, is siandien, ir rytoj, pasulis susidedes is tokiu sentimentaliu kuklumo smulkmiu.

<<Have you ever loved somebody so much it makes you cry
    Have you ever needed something so bad you cant sleep at night
    Have you ever tried to find the words but they dont come out right
    Have you ever
    Have you ever>>

Gaunu elektronini laiska. Skaitau greit ir neviska suprantu, todel skaitau antra kart, nors labai laiko neturiu ir is dalies suprantu tai kas ten parasyta, todel pagalvoju kad perskaitysiu ji veliau. O dalis minties is to laisko lieka galvoje ir pakimba virs manes juodu debesiu visai dienai. Darbas nesiseka, apetitas pradingsta, nesinori nei saldaus, nei karsto, nieko tik galvoti kur tyliai susirietus  kamputi apie ta keista zodziu rinkini. "Buvusiu klasioku susitikimas". Ne tie buve klasiokai man rupejo, ne prisiminimai, ar dar kazkas is naivios pauglystes, bet tas zmogus kurio nekenciau. Nekenciau musu klases aukletojo. Nekenciau tada kai buvau desimtoke, kai buvau vienoliktoke, iki pat isleistuviu. Nekenciau, kad jis kisasi i mano gyvenima, nekaciau kad jis mane sugriebes uz rankos grieztai skaitydavo pamoksla, nekeciau jo gailescio kupino zvilgsnio ir jo noro suprasti mane ir man padeti. Bet dabar kazkodel jo bijojau, bijojau viso to ka jis numate. Jis bande mane sustabdyti, vis klause ir klause ar as suvokiu ka darau kaip save zlugdau. "Ar kada nors tu nesigailesi to ka dabar darai?". Ir pikau ir nirsau, kersyjau viska dariau, kad tik butu blogiau. Bet taikinys turejas buti musu klases akletojas nei kiek nenukentejo. O kodel turejo? Juk viska ka blogo dariau dariau sau, tam kad jis apie tai suzinojas piktu, nervintusi skaitytu man pamokslus apie gyvenima ir jo prasme. Man atrode kad tai yra tai kad "as bloga" yra mano ginklas, kad jam skauda del to kas yra man. Bet niekada net drasiausiose savo fantazijos nebuciau susivokusi kodel gali svetimam zmogui skaudeti, kodel gali gaileti manes. Kas gali mane uzjausiti ir suprasti, kam jam reikejo linketi man gero ir taip noreti man padeti. Suzinojau tik paciam gale per isleistuves. Slapciomis su klasiokais buvome isgera keles bonkeles degtines, todel jauciausi stipri, drasi, bebaime ir palaimingiai atsipalaidavus. Sedejau mokyklos kieme ant sineles, sale laiptu. Ant keliu pasidejusi savo aukstakulnius batelius mataravau kojomis budama nuo zemes astuonius metrus. O galvoja savizudiska mintis kaip pulti i pragara. Dar iki sauleteki buvo valanda laiko, o cia tradicine vieta kur susirenka abiturentai jos pasisitikti. Tokia mokyklos tradicija. Sedejau apsvaigusi nuo miciu jausmu ir miglos. Staiga ir nelauktai prisedo sale manes musu aukletojas. Ziurejo kazkur man per peti, nekalbejo, tiesiog tarytum geras draugas nenorejo manes pelikti vienos, tokios liudnos ir pavojingai savizudiskos. Prabilo kazko paklause, bet ne to ko galejau tiketi. Mintis slydo, jis kalbejo ir as jo klausiausi. Jis kalbejo ne apie tai ka parastai galeciau is jo isgirsti, bet apie tai ko niekas negali isgirsti, kazka tokio skirto tik dviem, tik dvieju zmoniu grazei draugystei. Pasijutau kalta, kad zmogus atidaves visas savo jegas pagaliau buvo palaustas mano isdidumo ir uzsispirimo. As kazka pasakiau, noredama sukelti tas gaivuias emocijas ir pazadinti inirsi jame. Jis isiuto, pirma kart isiuto taip, kad net ir as isigadau. Ciupo uz ranko ir mane krestelejes vel paklause to klausimo. Buvau netekusi zado ir net nesuvokiau ka galvoju ir is vis ar galvoju, ziurejau i jo akis ir jutau siaubinga baime. Mano akyse pasirode asaros. "As labai atsiprasau..." pasakiau jam tikedamasi kad jis supras del ko atsiprasau. Jis nurimo ir tada pakartojau. "As atsiprasau bet as noriu buti bloga...". O karstos asaros ritosi skruostai, kandziojau lupas tikedamasi, kad jis man skels antausi ir pazadins is to klaikaus sapno. Suspaude savo saujoje mano pirstus, sirdis pradejo smarkiau dauzytis, uzuodziau jo kvapa, kai jis buvo taip arti manes. Pabuciavo i lupas. Net nepajutau kaip is rankos issprudo bateliai ir bildedami nuleke zemyn. Abiem rankom mane saugiau apkabines laikia pakibusiai tarp sio ir kito pasaulio.
Dar ir siandien lieciu baigsciai lupas bandydama prisimiti koks tai buvo tas pirmasis bucinys. Jis tikriausiai net nenutuoke, kad buciavo dar nebuciuota. Ir kai pagaliau suprtau, kad tas zmogus mane mylejo tiek metu ir tikejosi kad as pasikeisiu galiausiai nesusivalde. Tiesa pasakius tai turejo dideles itakos mano gyvenime, po to buciunio tarsi mane pazabojes, is manes ateme bet koki nora maistauti ir palikes bejege kazkodel dingo is mano gyvenimo. Todel ir nenorejau vel jo sutikti, net ir po penkiu metu sirdis tinsta nuo skaudziu prisiminimu bet kazkas dilgina lupas nuo saldaus prisiminimo. Kas as buvau tam vyri? Nevykele moksleive, slapta milymoji ar trupsas pamisimas...
<<Dabar tu iseisi, greit ramiai ir toli toli, ir mes abu iseisim tavyje>>

Melinos sviesos fontanai kylantis i virsu ir slystantis ju pavirsiumi. Kazkas taves iesko su sena melino svyturio sviesa. Tada pradeda zvimti, kaip drugis ant aprasojusio lango, tai lipdamas aukstyn tai krisdamas. Pasigirsta monotoniskas plojimas, kazkas groja, kazkas soka, trypia ir nuniuja, skambina ivairis barskansciai, ciuzanciais ir cipsinciais instrumentais. O as susisukusi pataluose tarsi dailiuose silko apdaruose, puosniais eksesuarais apsikarsciusi, randais isispaudusiais ant kuno. Dreba sausos lupos kazkas saukia vis garsiau ir garsiau.
Paciupusi nuo stalo mobiluji supykusi surinku:
- Kam cia nesimiega? Vidurnakciais skambineja...
Vidurnakciais cia viskas tampa riskiu akvamarinu

Dideles reiksmes magiski skaiciai mano gyvenime neturi. Bet beziurint i besisukanti dviracio rata ir nuo savo kaklo stument dviracio rema pagalvoji: "Kokio velnio man siandien taip nesiseka?" Kai keliausi is lovos tikrai negalvojau, kad sendien ant manes uzvirs su sportiniu dviraciu, busimas vaistinkas. Paranojiskas jaunuolis atsiprasinejo manes gal desimt kartu, nuo manes nukeles savo dvirati padejo man atsistoti. Is mano kuprines kysojo paciuzu peiliai. Zales silkinis salikelis uzkrites man ant nosies. Kas zino, gal galejo ir didesne nelaime atsitkti, kas nors galejo ir rimciau susizeisti. O dabar isgyvenusi akimirka nekonfortiskos gedos ir pasivoliojusi ant zemes prie muzikinio tearo regis is praeiviu nesusilaukiau daugiau demesio. Dieve kokie tie zmones. Gal jis butu ir toliau perbales stovejes ir i mane ziurejes laukdamas iki paskutines akimirkos kada as pradesiu plustis, bet turedama tokia Dievo dovana kaip tylumas nepasakiau ne zodzio. Atsistojau, nusivaliau issitepusi dzinsu uzpakali, apsiziurejusi ar niekas nesuplyso, susikicau paciuzas i kuprine, ja pakraciau ir metusi pikta zvilksni, i neveksla, nustebau pagalvojusi, kad ji jau esu kazkur sendien maciusi. Bet juk sendien penktadienis ir dar trylikta.
Maciau kaip trys vaikisciai parke kazkokiom popieriu juostom apmete milzina topoli, po to maciau ir kitoje vietoje taip sudarkytus medzius. As ju nebariau dar ne tas amzius kad buciau "bambancia bobule".
Taip dada to paciu metu kai as stovejau nustebusi priesais sudarkyta topoli tiesiai i mane atvazevo dviratinkas, taip tas pats vaikinas, kuris sustojas manes paklause kas cia vyksta. o tie trys isigando ir spruko i krumus. Jis ziurejo i mane kaip i kalta bet nieko daugiau nesake, tiesiok sedo ir numyne. Ir kas galejo pagalvoti kad taip nutiks kad mudu apsikeisim piktais zvilksneis.
<<Nevisada pabaiga sutampa su pradzia>>

Pirstus lankstau deja skaiciuti metu dienoms ju neuztenka kaip ir delnas per mazas kad nuspetum zmogaus likima. Melinas dangus, toks giedras kad jame nesimato per visa jo aura nei vieno balto debeselio. Jei tureciau dar viena proga paziureti i jo veida is taip arti kaip treciadieni, jei galeciau bent kiek isidrasinus kazka jam pasakyti. Mes per daug skirtingi. Jis gyvena sveikai, sportuoja, valgo tik svaika maista, skaito knygas, ziuri gerus kino filmus, kalbedamas naudoja man nezinomus tarptautinius zodzius. O jo akys tokios grazios. Grazaus berniuko tevai issilavine zmones, dabar keliauja po pasauli savo malonumui. Daugiau nieko apie ji nezinau gal ir nesuzinosiu, nes jo daugiau nebepamatysiu... Taip man ir reikia, nera cia ko per daug isisvajot. Nera tokio zmogaus likimo man skirto.

Grazesnes moters uz jo mama nebuvau maciusi. Bet pone nebuvo mandagi ir draugiska, labai jau isdidi, kaip karaliski pingvinai, o gal imperatoriskieji, ne nezinau, nepamenu, neskiriu. Bet toji grazioji pone tikrai buvo su karuna ir su jos daile kojale spaudziancia kristoline kurpaite, oi tai yra basutem. As buvau dar visai vaikas tada, todel mazai ka supratau. O siandien ja maciau gatveje, vis dar elegantiska pone su aukstakulniais bateliais, roziniu kostimeliu ir kazkuo primine Merlin Monro, gal tai jos sukuosena. Na bet nepaisant visko ka metai su ja padare, kaip pavargo jos sanariai ir oda susiraukslejo, ji buvo tokia pat isdidi. Kai su ja pasisveikinau paziurejo i mane kaip i visiska nieka. Butu naivu galvoti, kad ji manes neatpazino, oi dar ir kaip atpazino, bet nekente uz tai kad buvau viena is jo...
Jis nemego graziu moteru, nemego ir savo motinos.
<<This Is Mine United States of whatever>>

- Juk sitos galbanos netikros?
Sipsodamasi papurtau galva, patvirtindama gerbemojo Mozes itarimus.
- Cheminis? - pasilenkes arciau manes pasiziuri istieses ranka nori paliesti.
- Atsiprasau, bet nemandagu taip ciupinetis... - Atsistojusi pasitraukiu nuo jo.
- Aha... - Susunka. - Tai cia perukas!!! - Staiga visas isbala.
- O jus dar ir nemandagus kaip reta. - Pakelusi nuo palanges pagaliuka su kuriuo pareme Moze savo langa, kad skersvejiai neuzdarytu.
- Atsiprasau, bukit gera nepykit taip ant manes as kvailokas prisipazystu ir izulus. bet cia mano silpnybe moteris su graziais plaukais.
- Zinot mano silpnybe vyrai su graziom akim. Bet as neklausiu ar Jusu  akys stikline... - priejusi pagaliuka pakisu jam po smakru.
-Tiesa pasakius cia lesiai keiciantis akiu spalva... - ranka patraukes pagaliuka sau nuo gerkles atsistojas ciumpa mane i glebi uzdeda ranka ant pakausio kur sussuktas kuodas patrauke iskrenta sruogos nuslysta jo pirstais ir nudrimba ant zemes.
- Na gerbemasis atskleidet mano paslapti? - sypteleju.
Uzdejas pirstus ant akies obolio nustume lesi i sola iskrenta ant skriuosto melsvas lesiukas.
- Jei jau nusimetam apgailes kaukias tai pasirodikime kokie esame tikri.
- Del tokiu akiu isproteti galiu... - drasiai jam pasakiusi spaudziuosi prie jo stumdama ji i prieki.
- O as jusu uz netikras garbanas pradedu nekesti brangioji mano. 
- O as visai del to nepergivenu Gerbemasis jus i kampa ispraustas.
Nusisipsojas prisiglaudzia prie sienos. ciepes uz tikru mano plauku atlauze mano galva kazkodel pajutau kad sprinkstu kazkas kuteno gerkle. net uzsimerkiau kai pradejau skausmingai koseti. Jis pasilenke ir uzdusino savo buciniu.
Kai atsipeikejau supratau, kad guliu savo namuose ant grindu. Saujoje suspaustas mamos sinjonas. O kitoje pagaliukas kuriuo moze parema langa kad skersvejiai jo neuzdarytu.
<<Sirpo jo akys beziurint i mane>>

Uzspaudzia burna delnu, apkabines per liemeni laiko ,kad nespiekciau ar nebekciau, stovedamas man uz nugaros. Vakar nakti laipiodamas stogais nukrito ir nusibrozdino sonkaulius. Ikiso i kisene kazkoki laukneseli ir perbraukias atvira sauja man per galva pabuciavo i pakausi ir sukuzdejes i ausi atsiprase, kad elgiasi neleistinai. Issoko per langa ir nubego keliu. Ikisau ranka i kisenia istraukiau maiseli su juodom vysniom, perristas raudonu kaspinu. pagalvojau nieko sau dovana, kaip Amerikietiska. Pasidedu virtuveje ant stalo ir ziuriu i ta laukneseli, tampau uz kaspinelio, atrisu isbyra uogos ant stalo, nusirta, byra nuo stalo zemyn ir rieda kazkur tolyn, lyg bijodamos sprunka is kambario. Susibure i nedidele juodu aveliu banda slepesi prie slenkscio, seseliuose nakties. Surinkau jas i kiaurasamti po saltu vandeniu nuploviau. Jau is pat ryto ant stalo garavo tirstas, saldziarukstis kisielius. Kai ateis mano mielas svecias, mudu valgisim saldzius pusricius.
<<Argi jis tik paprastas meiles vagis>>