Pagrindas pradziai

Gaunu elektronini laiska. Skaitau greit ir neviska suprantu, todel skaitau antra kart, nors labai laiko neturiu ir is dalies suprantu tai kas ten parasyta, todel pagalvoju kad perskaitysiu ji veliau. O dalis minties is to laisko lieka galvoje ir pakimba virs manes juodu debesiu visai dienai. Darbas nesiseka, apetitas pradingsta, nesinori nei saldaus, nei karsto, nieko tik galvoti kur tyliai susirietus  kamputi apie ta keista zodziu rinkini. "Buvusiu klasioku susitikimas". Ne tie buve klasiokai man rupejo, ne prisiminimai, ar dar kazkas is naivios pauglystes, bet tas zmogus kurio nekenciau. Nekenciau musu klases aukletojo. Nekenciau tada kai buvau desimtoke, kai buvau vienoliktoke, iki pat isleistuviu. Nekenciau, kad jis kisasi i mano gyvenima, nekaciau kad jis mane sugriebes uz rankos grieztai skaitydavo pamoksla, nekeciau jo gailescio kupino zvilgsnio ir jo noro suprasti mane ir man padeti. Bet dabar kazkodel jo bijojau, bijojau viso to ka jis numate. Jis bande mane sustabdyti, vis klause ir klause ar as suvokiu ka darau kaip save zlugdau. "Ar kada nors tu nesigailesi to ka dabar darai?". Ir pikau ir nirsau, kersyjau viska dariau, kad tik butu blogiau. Bet taikinys turejas buti musu klases akletojas nei kiek nenukentejo. O kodel turejo? Juk viska ka blogo dariau dariau sau, tam kad jis apie tai suzinojas piktu, nervintusi skaitytu man pamokslus apie gyvenima ir jo prasme. Man atrode kad tai yra tai kad "as bloga" yra mano ginklas, kad jam skauda del to kas yra man. Bet niekada net drasiausiose savo fantazijos nebuciau susivokusi kodel gali svetimam zmogui skaudeti, kodel gali gaileti manes. Kas gali mane uzjausiti ir suprasti, kam jam reikejo linketi man gero ir taip noreti man padeti. Suzinojau tik paciam gale per isleistuves. Slapciomis su klasiokais buvome isgera keles bonkeles degtines, todel jauciausi stipri, drasi, bebaime ir palaimingiai atsipalaidavus. Sedejau mokyklos kieme ant sineles, sale laiptu. Ant keliu pasidejusi savo aukstakulnius batelius mataravau kojomis budama nuo zemes astuonius metrus. O galvoja savizudiska mintis kaip pulti i pragara. Dar iki sauleteki buvo valanda laiko, o cia tradicine vieta kur susirenka abiturentai jos pasisitikti. Tokia mokyklos tradicija. Sedejau apsvaigusi nuo miciu jausmu ir miglos. Staiga ir nelauktai prisedo sale manes musu aukletojas. Ziurejo kazkur man per peti, nekalbejo, tiesiog tarytum geras draugas nenorejo manes pelikti vienos, tokios liudnos ir pavojingai savizudiskos. Prabilo kazko paklause, bet ne to ko galejau tiketi. Mintis slydo, jis kalbejo ir as jo klausiausi. Jis kalbejo ne apie tai ka parastai galeciau is jo isgirsti, bet apie tai ko niekas negali isgirsti, kazka tokio skirto tik dviem, tik dvieju zmoniu grazei draugystei. Pasijutau kalta, kad zmogus atidaves visas savo jegas pagaliau buvo palaustas mano isdidumo ir uzsispirimo. As kazka pasakiau, noredama sukelti tas gaivuias emocijas ir pazadinti inirsi jame. Jis isiuto, pirma kart isiuto taip, kad net ir as isigadau. Ciupo uz ranko ir mane krestelejes vel paklause to klausimo. Buvau netekusi zado ir net nesuvokiau ka galvoju ir is vis ar galvoju, ziurejau i jo akis ir jutau siaubinga baime. Mano akyse pasirode asaros. "As labai atsiprasau..." pasakiau jam tikedamasi kad jis supras del ko atsiprasau. Jis nurimo ir tada pakartojau. "As atsiprasau bet as noriu buti bloga...". O karstos asaros ritosi skruostai, kandziojau lupas tikedamasi, kad jis man skels antausi ir pazadins is to klaikaus sapno. Suspaude savo saujoje mano pirstus, sirdis pradejo smarkiau dauzytis, uzuodziau jo kvapa, kai jis buvo taip arti manes. Pabuciavo i lupas. Net nepajutau kaip is rankos issprudo bateliai ir bildedami nuleke zemyn. Abiem rankom mane saugiau apkabines laikia pakibusiai tarp sio ir kito pasaulio.
Dar ir siandien lieciu baigsciai lupas bandydama prisimiti koks tai buvo tas pirmasis bucinys. Jis tikriausiai net nenutuoke, kad buciavo dar nebuciuota. Ir kai pagaliau suprtau, kad tas zmogus mane mylejo tiek metu ir tikejosi kad as pasikeisiu galiausiai nesusivalde. Tiesa pasakius tai turejo dideles itakos mano gyvenime, po to buciunio tarsi mane pazabojes, is manes ateme bet koki nora maistauti ir palikes bejege kazkodel dingo is mano gyvenimo. Todel ir nenorejau vel jo sutikti, net ir po penkiu metu sirdis tinsta nuo skaudziu prisiminimu bet kazkas dilgina lupas nuo saldaus prisiminimo. Kas as buvau tam vyri? Nevykele moksleive, slapta milymoji ar trupsas pamisimas...
<<Dabar tu iseisi, greit ramiai ir toli toli, ir mes abu iseisim tavyje>>