"Tuo kartu viskas", taip jis pasake ir po to kietai suciaupe lupas. Nezinaujau ka atsakyti, ar padekoti ar atgal atiduoti. Tylejau, tik lupu nesugebejau tinkamai suciaupti. Susigraudinau, gal buciau ir pravirkus, akys suzibejo, supratau, kad jau sunkesi lauk, kazkur po apatinaiis vokais jauciau jas.
Laiptineje, dar pries iseidamas uzdege sviesa. Girdejau, kazkur toli, uz kazkeliu begalo ilgu kvartalu, be perstojo gaudzianti masinos signala. Manes tai nesuarzino, o ir nepastebejau kada tai liovesi. Zengiau atbula laiptais aukstyn. Koja po kojos, lyg kokiam issigimeliu cirke, visai ne naturaliai lipau laiptais atbula. Nei karto nesuklupau, net nesuabejojau savimi, kad nepataikisiu, bauvau jau ipratus. Taip tyliau.
Koridoriuja buvo tamsu, kai atsisukau veidu i namo gelme supratau, kad bijau, bet sviesos negalejau isijungti. Paspartinau zingsni, link virtuves, ten buvo sviesiau. Ir pries padedama ant stalo lekstes su likuciais po kuciu vakarienes suklusau. Pradejo dauzytis sirdis, iskart nepajutau, bet pos sekundes suvokiau. Mano zingsniu garsas, visai toks pat kaip mamos, tas pats minkstas skambejimas, taktas ir zemumas. Ji man nuolat kartojo, kad mano eisena kaip tevo. Ji taip stengesi mane ismokyti "taisiklingos laikysenos".
Kai uzdegiau sviesa virtuveje, kerai issiklaide ir viska vos pries akimirka isgyventa teko pamirsti. Vel begti laiptais, nesaugant namu tylos, vel nesti lekstes satlo irankius.
Valgem kuciu vakariene negyvenamoje namo dalyje, tik del to, kad ten buvo musu prabangus valgomasis. Man atrode, kad ten yra mirusi namo dalis. Jautesi is sulumos, is kvapo, net is blausios sviesos. Lyg per prievarta rebilituotas. Kambarys pakvipo egle ir spanguoliu kisielium.
Jis vis dar stovejo prie varteliu, tevas ruke pypke. Is verandos jam pamojavau atsisveikindama. Jis bakstelejo pirsti i dangu, zvilgtelejau aukstyn, bet nieko nepamaciau, papurciau galva ir nusijuokiau. Dar kelis kart pabedziojo i virsu. Dangus buvo giedras, matesi nedaug zvaigzdziu, gal del to kad buvome mieste. Jis tiek daug zinojo apie zvaigzdes, vis klauzdavo kada eisim ju paziureti. Visa rudeni mane kviete.
- Ar rudeni zvaigzdes buna arciau zemes?
Jis net nesnusistebejo, kai as to paklausiau.
- Gal but...
<<We all shine like stars>>

Kaip as pavargau nuo tu nesimpatisku klausimu savyje. Ar palikti?Ar likti?
Lyg viskas tik nuo manes pareitu. Ir vis sau kurciai kartoju, viskas paskutinis, tikrai, sitas jau bus paskutinis.
Bet dar vienas kaciuku balius, paskutinis islaktas degtines dubenelis ir vel pajuntu, kad stoviu ant minos. Letai is lupu issprusta atodusis.
- Ot sudas...
Atrodo, kad senoveje atsiverkiau uz visa gyvenima, o del to sudziaus, net vienos asareles negaliu isspausti, todel ir pinkstu. Butu maloniau pasielvartauti. Bent jau suprasciau kas ir kodel. O dabar lyg ruke stoveciau. Nei kitus matau, nei save iki galo suprantu.
Koks malonumas tarnauti vienam jausmui? Koks malonumas valgyti ta pati patiekala? Koks malonumas tave sutikti tik karta per menes?
Nors ir prie geriausiu noru (Dieve padek jei esi). Drepsiu taska ir man nusispjauti kas bus. Tegul...
<<Siaubas baubas, You have made one mistake & You out of My game>>

Kai sakom: Kodel mes negalim buti laimingi?.. Dazniausiai savo  issivaisduojam egojistioskai.
Kodel?
Todel kad ir kiti sale esantis tures buti laimingi ir Jus "dziuginti". Laime yra tik viduje, o aplink mus, ne zalia aura, bet ir pasaulis, kuris nepriklauso "MAN".
<<Kodel mes negalim buti laimingi budami dviesia? Todel, kad bunsnt atskyrai, kazkodel tu buni daug laimingesnis.>>

Prisimenu tuos laikus, kai nekenciau ir dar labiau bijojau baltu Golfu, nes maniau, kad bet kada galiu uz to baltojo vairo pamatyti sedinti mano priesa numeris UNO. O dabar pradesiu nekesti, bet nebijoti raudonu Golfu, nes jis turi toki raudonaji. Tai du skirtingi zmones vienodais vejais atpusti skirtingais gyvenimo momentais. Abu vienodai nelaukti, nenoreti ir galu gale pamilti. Ir taip slyksciai mane apleidia.
<<Siaubas baubas I hope you gone>>

Kaip niekas kitas nemegstu, kai mane liecia kiti zmones. Ispraus i kampa ir tada paciupines, tai pirstu, tai visu delnu palies. O dar baisiau ciups glebin ir stipriai prie saves prispaus. As ne kate, kad man patiktu, kai mane glosto, greciau jau dregsiu ir paliksiu gile zaizda.
<<Tu svetimo neliesk ir dantu nesiepk>>

Isejo karta kvailelis, karalaitis pasivaikscioti menesienos apsviestais karalystes sodo takeliais. Vaiksciojo karalaitis laimingas, viskuom zavejosi, aikciojo ir neikaip negalejo atsistebeti visom nakties grozybem. Klaidziojo kavilelis, kol pasiklydo. Kai suprato, kad nezino, kaip grizti atgalios pradejo nerimastingai blaskytis po soda. Begiojo karalaitis nuo vieno vaismedzio prie kito, akis kupinos baimes, lupa patemta. Pravirko kvailelis ir pradejes sriubauti prisedo ant akmens. Menesiena ziurejo i ji ir sebejosi, is kur toks kvailas karalaitis jos megstamiausiame sode sriubauna. Supykusi, kad jei visus malonumus sugadins su savo dusavimais mete savo spinduli karalaiciui po kojom. Tas kvailutis nesuprato is kur tas sviesos spindulys krenta, kvailai kvatodamas pradejo lakstyti per ji. Menesiuna suprato, jei spinduli ves takeliais iki jo pilies, jis ko gero juo seks. Kaip nusprende taip ir padare.
Tik kvailelis, pamates menesienos atspindi tvenkinyje i ji puole nieko negalvodamas ir paskendo.

Keista, kai vasara pradeda kristi pageltia lapai nesulaukia rudens. Prisiminiau vieno filmo garso takelyje buvusios dainos žodžius: „Tas kuris ateis pradėjus lapams kristi, tikrai neužsibus tavo širdija“. Man mama dažnai sakydavo, lik guosdamasi, kad yra vieniša, apie tai kad: „Nėra laiptų į dangų, nėra tilto per vandenyną, nėra amžinos meilės“. Aš tuo tikėjau, tikėjau kad žmonės dalindamasi tokia gražia išmintimi nori apsaugoti kitus nuo klaidų kurias nuolat patys darydavo.

Pietus pencione ruose tik viena motis ir reiksti jei priekaistus, reiske eiti pries visa maitinimo sistema ir pries valdzia pencione. Nors mesa parupinau as pati, bet jos kokybe buvo suprastejusi gamybos proceso metu. Atkisu antikvarine, porceleno lekste ir ziuriu ka jos saukstas pakabins ir didziojo puodo.
- Ir vel plovas? - Susukau. - Kaliniu maistas. - Burbtelejau sau po nosim.
- Esi ziurke ir laizysi pirstus. - Is uz nugaros priejusi ir mane stumtelejusi ir vos neprivertusi suklupti, iš manes pasisaipe Dora.
- Tik ziurkem ir esti ziurkiena. - Spjoviau i jos lekste tuo momentu, kai ji nusisuko paimti kompoto stiklines, nepaisydama to, kad ka tik buvo paminetas kanibalizmo aktas.
Atsisedau uz dvivietcio stalo palaimingai isivepusi. Greta stovejo du sesevieciai stalai ir prie ju sedejo visa musu penciono grietinele. Kazka aptarinejo, pradejo gincytis ir netrukus per stala pradejo lakstyti astrus stalo irankiai. Is uz dzinsu juosmens buvau uzsikisusi toki sena mokslini zurnala. Net nezinojau kelintu jis metu, nes buvo nuplestas virselis. Na buvo jau spauzdinamas su spalvotom nuotraukom ir antrastes buvo melynos arba zalios. Kad nereiketu ziureti i tai ka valgau, geriau buvo akis nukreipti, kad ir i pasenusia svieciamaja literatura. Perskaiciusi trumpa straipsmi apie atomu teorija perejau prie spalvingiausio straipsnio. Dievybes irodymas. Pradejusi skaityti iskart pradejau mastyti ir analizuoti straipsnio autoriaus zodzius, juos savaip interpretuodama.
- Dievo nera. Dievo nera. Pezalai, pezalai. Tram pam pam... Pasakos.
Bet straipnyje nebuvo rasoma apie ta Dieva. Ar apie koki kita Dieva. Ten buvo rasoma apie du zmones. Tiksliau du vyrus. Vyrais domejausi nuo pauglystes, kaip labai savitom ir keistom butybem, todel naudodamasi, tokia proga norejau dar labiau susipazinti su ju paprociais, mastisena, ego.
Straipsnis prikaisiotas imantriu zodelaiciu, visokiu keistu terminu, kurie man visiskai nieko nesake. Bet buvau taip susidomejusi, kad net nepajutau, kaip sakute jau keleta kartu nepataike man i burna, bet vis kabino is lekstes ryziu ir mesos gumulus. Skonis buvo baisus, net ir man, per daznai rukanciai ir susigadinusiai uosle. Aptirpusi tarsi supalerizuota jutau, kaip plaukai ant nugaros pradejo siaustis.
Daktars Strocas atlikinejo ivairius eksperimentus su zmonem serganciais protinem negalem. Kiek supratau is straipsnio, jis dare baisius dalykus baisiems zmonems. Pajutau, kaip retkarciais netekusi amo nusipurtidavau ir is praviros burnos imdavo teketi seles. Vos tik atsikvosejusi greit pakabindavau jau atvesusios koses ir kramtydavau nejausdama susalusiu riebalu gleitaus velimosi burnoje. Tiesa sakant su kiekvienu sakiniu skonis dar maziau daresi svarbus. Galiausiai ir sakute idribusi i tuscia lekste manes neisgazdino. Baisu buvo tik tai kas buvo parasyta pablukusiom raidem, pageltusiuose ir peliu slapimu atsiduodanciuose zurnalo lapuose.
Vyras vadinamas Moze, buvo gan kruopsciai analizuojamas, jau pries tai mineto daktaro. Viso sio tyrimo esme buvo nustatyti kodel zmogus manosi galys patapti Dievu. Ponas Moze buvo pastebetas per velai, kaip ir kiekvienas nusikaltelis-genijus jis puikiai maskavo savo nusikalstamaja veika. Aisku, tai ka jis dare buvo atskleista tik gale straipsnio, pries tai isanalizavus papunkciui pagal kazkoki metoda jo charakterio savybes. Kaip supratau zmogus nelabai suvoke reluji pasauly, kazkaip daznai buvo vadinamas sizoidu ir jo deagnozeje pasireiskiantis tam tikri simtomai kele nerima.
Taigi, gyveno sau ponas Moze ir manesi galys tap Dievu. Gerokai prisidirbes buvo pastebetas keletos zmoniu ir isaiskinus jo padarytus nusikaltimus buvo pasmerktas mirtinai egzekucijai.
Taigi pono Mozes teorija: "Zmogus tury savyje tam tikru savybiu, kurios ji nutolina nuo Dievo. Dievas yra suvokiamas kaip esantis auksciau uz zmones ir galintis daryti, ko negali daryti zmogus. Tai pogi Dievas pasizymi, kai kuriomis pagrindinemis savybemis, Jis yra visagalis ir Jis Nemirtingas (Ar bent jau nesenstanti). Taigi per visa zmonijos istoprija buvo gausybe Dievu, turinciu skirtingas savybes. Dievai zmonem sukeldavo tik baime. Zmogus gali tapti Dievu tik keliais budais. Perimti visas gales is Dievo arba perimti gales is tam tikro kiekio zmoniu, nes mat zmones savyje turi ir tam tikru nezimiu galiu. Dievo prisivilioti teoriskai ir praktiskai neimanoma. Todel as suzinojau kaip galima perimti is kitu, ju gales. Matote kai kuriu zmoniu galios yra labai issikirencios is kitu, tai ju gabumai. O svarbia, tai kad zmonijoje yra kai kas draudziama ir draudziama, ne seip sau. Na, kad ir zmogus negali valgyti kito zmogaus mesos. Valgydamas zmogiena, zmogus perima visas jo gales ir protistai ir emociskai tampa pranasesnis. Kai sukaupiama pakankama galios porcija zmogus pereina is vienos fazes i kita. Neriskus galiu sustiprejimas turi buti dar itensiviau papildimas. Suvalgius viena zmogu, negali sutoti, reikia valgyti juos tol kol patampi Dievu. Man truko tiek nedaug kad patapciau Dievu, gal dar poros simtu.
Susiraukiau, pajutau sleikstuli, sviedziau zurnala i kampa. Atsistojusi nubegau i tuoleta ir isivemiau. Isvemiau visa plova.
Tikriausiai, nei vienas is sendien pencione pietavusiuju, net nepajuto, kad per maza laipteli priartejo prie Dievo, per Beno Sventojo kuna.
<<Niekada nemegau kunigu>>

Penkiom sekundem atsiduriau po vandeniu, tik visasi savo kvepavimo takais panirau i purvina salikeleje telksojasi vandens telkini.
- Prasigerei. Oi prasigerei. Koks snukis. Baisu ziureti.
Gedino mane, bet sazines neliete. Atsisedau ant saligatvio ir pradejau verkti. Ziauriai buvo gaila prarasto grozio ir jaunystes.
- Susivarei, susisveitei, kaip atrodai, snukis isburke, feliotavas.
Sedejau ir nebyliai dziaugiausi, kad aplink tamsu.
- Pareisi namo?
- Duok cigarete... - Istiesiau drebanti delna.
- Vaziuojam i Airija?
- Duok cigarete, - dar arciau prikisau delna.
- Tekek uz manes?
- Duok prisidegt ,- pajutau kaip dar smarkiau pradejo suktis asaros is nosies.
Apkabino ir pradejo maldauti visko iseiles.
- Eik tu sikt durniau...
<<Jie dar jauni, jaunesni uz savo tevus ir naivesni uz angelus>>

Kiek galedama ilgiau stengiausi ji apsaugoti, bet jis buvo nesustabdomas tarsi graitaigis traukinys riedantis 500 km/h greiciu. Skubejo lyg nezinodamas kur, lyg neturejes karcios gyvenimo patirties. Tiek skubejo i mane, kaip drugys i liepsa.
-Ar nebijai, kad po to skaudes. As nenoriu kad tau skaudetu. Nenoriu buti del visko kalta. Nes busiu.
Nezinojau kaip save pateisinti, kaip ji apsaugoti. Kodel jis man rupejo labiau, nei as pati sau, juk esu savanaude. Sirdis dauzosi, kodel as tokia jam gera, kodel visiem lygsioliai buvau tokia gera. Visus juos apsaugojau nuo saves, o jo negaliu apsaugoti. Gal nebenoriu.
- Jei pazadi manes neisimyleti, tada viskas galima.
<<All the bridges burnt
Now the tables turn
I´m sick of seeing you around this town
Leave Me Alone now!>>