O cia groja muzika: "Simona I guess it's over..." Zinau, kad daina jau greit baigsis, bet jis praso pasokti. Naturalu, kad as droviuosi, bet vistiek tiesdama jam ranka galvoju, kaip as cia atrodau. Sokam dar nesusiglaude, be to labai nepatogiai jis laiko mano ranka. Jausmas toks lyg sokciau su savo teciu. Tada suradusi patogesne pozicija vel pagalvoju: "Kvaila, mudu miske sokam, gerai, kad nieks nemato. Tai ko man taip geda?"
Pakelus galva trumpai zvilgteliu i jo veida ir jis pasiziuri i mane. Reiskes jau pajutom vienas kita. Daunuojam: "Here we go again." Zinau, kad labai malonu sokti susiglaudus, bet kazkaip nejauku.
Tada labai rimtai susergu. Ir liga nusinesa visus malonumus. Ir aciu Dievui, nes nebuciau iskentusi sitos inkvizicijos.
<<Siaubas baubas you getting older>>

Kai tik sulaukiau padoraus amziaus ji mane pamete. Atveze i svetimo didmiescio pakrasti ir "nutrenke" mane savo motynai. Pakilo su pilku orlaiviu ir nuskrido kaip laumzirgis i vakarus. Neliko nei vaikystes, nei dziaugsmo, tik letai, letai slenkantis vasaros laikas. Vienui, vienas iki...
Ji atejo su vakaro migla, isdidi ir gerokai uz mane viresne. Tyli aristokrate. Susizavejau is pirmo jausmo, pakeretas jos kvapo. Ne ka tylesnis uz ja buvau ir pats, bet uztatos labai paklusnus ir drovus vaikas. Senoji mano globeja atvirai manimi dydziavosi, bet regis, tai papiktino musu jaunaje viesnia atejusia su migla. Atrode labai trapi ir kartu visai nemoteriska. Gal truputi dar paugliskos figuros su per ilgom galunem, bet pasakiskai graksti, nors neatrode kaip dieviskoji motina. Zavejo jos klasikine isvaizda ir lemtinga ispudi paliko tik jos isdidumas. Tarsi moteris dvasios neturetu, todel buvo tokia. Ispudis buvo stulbinamai malonus, ji buvo visaip kaip puiki, isaukleta, mandagi. Sedejo, stovejo, kalbejo, ejo, viska ka dare, dare nepakartojamai gracingai ir kartu tvirtai. Vis dar is jos spinduliavo pasitikejimo zalia aura. Taip ir norejau buti su ja visas savo gyvenimo vasaras. Isimylejau visus jos trukumus, net ir jos ziauruma. Kaip istroskias suo lakiau is jos delnu salta saltinio vandeny. Visur kur, mes buvom ir busim kartu.
<<Siltoji arkties sirdis>>

Kaip man si kart taip pavyko save susizalot. Is pykcio sugniauzus kumsti sau i koja trenkiau. Liks melyne. Po velniu uz ka man sitaip, uz ka tu tapai mano seseliu.
Kada praeis drebulys ir nerimas. Nejauciu skonio ir kvapo, tik pykti. Dabar prakeikineju jo izuluma. Kaip jis isdriso sujaukti mano ramuma. Ir vel tas drebulys, kieno tai buvo mintis, koks to mano prieso vardas (Rojaus zalciai). Man nesalta, man karsta, man skauda ir man pikta. Kaip Jis driso man pareiksti, kad as esu jo zmona, kodel jam tai turetu rupeti.
Viskas tik klaida, bet labai nemaloni klaida, kaip ir ritinis sleikstulys, kaip jo kvapas ir skonis. Kokia nemaloni zinia. Taip neskanu, kaip anyziniai saldainiai, tik isteriska juoka sukele.
<<Siaubas Baubas strikes again>>

I persirengimo kabina uzejom abidvi. Is pradziu pagalvojau, kad man ir paciai nebus jauku stebeti ja persirenginejancia, bet ir tuo paciu suvokiau, kad mudvi esam moteris, todel nieko naujo nepamatysim. Be to, juk mes viena kita pasitikim. Nusirengusi virsutinius drabuzius, nusisege ir liemenele, nes norejo pasiziureti kaip suknele tinka. Pavydziai nuzvelgiau jos tobula, idegusi kuna, ilgi plaukai vos, vos denge krutis. Kazkaip nejaukiai pasijutau, pradejau nerimauti, trypcioti vietoje ir zvalgytis po kabina, kad tik netycia nepazvelgciau i ja. Apsirengusi sukiojos, apsiziurinejo, bet nebuvo patenkinta tuo ka mate.
- Nagi, dabar tavo eile, matuokis suknele.
Nusisukusi veidu i persirengimo kabinos duris nusirengiau. Man net buvo baisu pagalvoti, kad ji ziuri i mane. Rekordiniu greiciu nusirengiau ir apsirengiau zydra suknele. Ji mane apziurinejo liepe apsisukti.
- Ne, ji man nepatinka... - Burptelejusi ketinau ja kuo greiciau nusirengti.
- Bet ji tau tinka, ar tikrai tu jos nenori? Gerai pagalvok. Labai graziai ziurisi ir kaip tau prie akiu tinka... - Nubrauke abiem rankon man per sonus iki klubu.
Isejom is kabinos pakabinom sukneles.
- Is kur pas tave ant nugaros toks randas? - Kiaurai perskruode jos klausimas.
- Maskvoje, mane metro stotyje kazkoks narkomanas subade, kai man buvo sesiolika. - Man jau buvo nusibode kartoti si atsakima, bet visada tai pasakius man palengvedavo, nes tada zmones suzinodavo, kad man gyvenime parasciausiai nepasiseke.
<<Nors imk ir ant kaktos uzsirasyk, kad ir kiti galetu paskaityti>>

Viena diena, kai sau atrodisi bjauri ir nelaiminga, kai labiau uz viska nekesi savo isvaizdos, ir keiksnosi savo prakeiktus genus, ziurek i veidrodi. Ziurek i savo atspindi veidrodyje, i akis, i nosi, i lupas, i ka tik nori. Ziurek ilgai, valanda, dvi. Ir taip ilgai beziurint i save, tu prarasi matyma saves. Nematysi nei veido, nei akiu, net strazdanu, nieko nematysi, tik savo rames mintis. Viskas pavirs svetimom formom, neatpazistamom ir nebudingam jokiam gyvam sutverimui. Tai nuramins, nes neliks jokiu minciu apie grozi ir tobuluma, liks tik stebetis, kaip akis gali priprasti prie to, ka kasdien stengiesi pamatyti labai trumpai, idant nereiketu visa diena sielvartauti del to, ka mato tavyje kiti. Ziurek ir gerekis kitokiom formom, spalvom ir teksturom, tarsi judancio smelio paveiksluose. Priprask ir pamilk, pazink save kaip mena, nezmogiska ir reta, vienetini. Neeiskok tobulumo, tu ne sedevras, niekas taves nelipde is gipso ir nepaise drobeje, tu tik atspindys vedidrodyje ir tavyje nera jokios klaideles, nes nebuvo kam suklysti, tu viskas ko galima tyketis, tiketi ir noreti. Mylek, mylek ir gerekis, gerekis tiek kiek gali, kad tik vel ir vel sau miela butum, be jokios nuoskaudos ir pykcio.
<<Atrodo visos akys mato tik mane, ir atsigrezia paziureti tik i mane, baisu, ka mato jie kai ziuri, ar mane?>>

Jis yra kazkaip panasiai parases, kad: "Svajones, kuriu mes nesiriztame igyvendinti, pradeda puti mumyse."
Pirma jam reikejo suzinoti, kad ne visos svajones yra geros, kartais zmones svajoja nesuvokdami tikroves. Stai kad ir as, kiek as turejau tokiu idealizuotu svajoniu, kurios gan lengvai realizavosi. Bet regis, svajot svajojau, bet nepankamai gerai supratau realu tu svajoniu nesama su savymi reikalinguma. O dar geriau, jos tampa gyvenimo nasta, stabdziu.
Kartais, net ir isipildancios svajones gali papudyti svajotoja.
<<Arba ant meslo geles zides, arba ju saknis supus>>

Jie prie manes varzesi, nenorejo kalbeti apie nepadorius dalykus, vis atidziai nuzvelgdavo nuo galvo iki koju. O kiek ten manes tada ir tesimate is po stalo, tik kaire koja nuolat maskatavo islindusi per kairi stalo krasta ir ant peciu netvirtai uzdeta kopusto apvalumo galvele. Ziovavau, bet vis dar klausiausi, ka jie kalbejo, nebuvo ir labai idomu, tik norejosi buti, dalyvauti. Nors per visa ju pokalbi neistariau nei zodzio, tik klausiau.
- Eik miegoti. Ir nereikes ziovauti... - Pikteleje mane isvare.
Miegoti tai miegoti. Vidurvasaris net ir svirplei is salcio nebesvipe, tylu. Patalai dregni, salti, medines grindis dar saltesnes, o ka jau ten kalbeti apie is rasos istrauktus obuolius, kuruos pries miega taip rekomendavo valgyti mama. Dantis nusisveicia, cia juk nera dantu sepetuku. Tulumoje ant slenscio kaip du atsvaitai zybciojo tetos auksines dantu karuneles.
- Ar kojas nusiplovei?
Visa diena basos pedos lakste pirmyn atgal dulketu vieskeliu, net ir senelio dviracio pedalus myne, o kaip skaudejo. Kojos ne tik purvinos bet ir kruvinos, lyg marmurinis antkapio akmuo israizytos visokiais rastais. Ploviau su lietaus vandieniu tik su sauja pasemiu uzpilu ant blauzdu, patrinu dar pilu, plaunu ciurnas pedas, netekes kantrybes isilipu i vandens pilna inda ir pedomis ant vienos kojos pastovejas aptrinu kita koja ir man atrodo, kad to uztenka, kad buciau svarus.
Kambaryje gyvenu kaip karalaitis, vienui vienas, isryto miegu kiek noriu, nieks nezadina, o atsikelus rupestinga mama man padaro asmeninius pusrycius. Gyvenu kaip koks caro katinas, visi mane myli, lepina, peni.
Bet tokio amziaus vaikui kaip man, miegoti vienam kambaryje, kuriame visados labai tamsu, buvo baisoka. Atrodo kur toli vienkemy gyveno seneliai, bet vistiek miskas prie pat, ka gali zinoti. Guodziausi bent tuo, kad esu antrame aukste ir mano kambari, plesikam butu gan sunku atrasti. O ka jau ten nezinant kelio i ji dar ir uzlipti slaptaisiasi laipteliais. Atsigules klausausi kokiu keistu garsu galesiu isgirsti pries uzmiegant. Staiga pasigirsta zvimbimas, kazkoks didziulis vabzdys iskrido po atvira langa, nutilo. As nusigandau, o kas jei tas vabzdys sugalvos man ikasti. Koks tai vabzdys, gal koks ypatingai retas ir dar baisiau, begalo pavojingas, nuodingas. O gal... Vel suduzge, buvo taip tamsu, kad tik ausim tegalejau pasikliauti, bet ir tai nelabai supratau is kur garsas ataidi. Vel tilu. atsidusau pagalvojas, kad jis iskrido. Praejo gal desimt minuciu kol su savo mintim ir visais apmastymais save beveik buvau uzliuliaves. Tik pajutau kazka keisto mano ranka lieciant, kuri buvo po antklode. Nedrasiai kita ranka uzspaudziau ties ta vieta delnu. Kazkas spurdejo. Nusigandau ir spiktelejes ta kazka, meciau is saujos per visa kambari. Isgirdau, kaip jis nukrito. Pradejau ciupineti ta vieta kur jis tupejo, skausmo nejutau bet buvau mirtinai persigandes, vabzdys is tiesu buvo nenormaliai didelis, saltas ir glotnus, lyg stiklinis. Vel pasigirdo zizimas, bet kitoks jis zyze ant zemes. Pagalvojau, kad ko gero busiu ji kaip reikian pritrenkes, todel jis dabar yra prarades orentacija. Ir kaip tycia uz lango nukrito uobuolys nuo obels sakos, kruptelejas pajutau kaip smarkiai pradejo dauzytis mano sirdis. Sutelkiau visus savo jutimus i ta padara ant kambario grindu. Jis pakilo ir pradejo skraidyti, vel skrido link manes, tada vel kazkur i sali, blaskesi po visa kambari. Gan didziuliu graiciu zvimbe virs galvos bandydamas mane suklaidinti, o gal buvo apsvaiges. Kazkur atsitrenke, isgirdau, kaip sutraskejo jo skeltas. Vel pabuves vos keles akimirkas mirtinoje tyloje visas isitempes ir susisukes i antklode, taip, kad tik priesas nepriartetu ir neprasmuktu vidun po antklode, tada man butu galas. Galiausia ryzausi ir nuo stalo paemes mociutes gal sasiuvinio didumo Sv. Marijos paveiksleli nusprendziau, as ji numusiu. Patikojes tinkamiausio momento pajutau, kad tai ta akimirka. Uzsimojau ir vabzdys atsimuse i kieta pavirsiu, nuleke per kambari, antsimuse i siena, nuo jos atsoko ir krito man po kojom. Jis sukosi ratu, plake sparnais bandydamas apsiversti, bet buvo per velu. Lyg uzversdamas karsto dangti, uzmeciau ant jo paveiksleli ir primyniau koja. Pasigirdo mirtinas trakst ir jau buvo aisku, kad katik nutraukiau vabzdzio gyvybes gija. Paveikslelo neisdrysau atkelti taip ir palikau ant grindu virs vabzdzio lavono. Nuejau miegoti su palaiminga sypsena, priesas nugaletas.
Kita ryta atsikeles nustebau nerades ant grindu, nei paveikslelio, nei vabzdzio, pradejo ristis siurpai per nugara. Tik nusileides laiptais visai netiketai prie duru sustojes isgirdau anapus duru kalbant savo senele.
- Na va, galvojau, toks geras vaikas, nei muses nenuskriaustu... Tai kam reikejo tam setonui Mergeles Marijos paveiksliuka sadauzyti.
<<Nei anksciau, nei veliau man savo kalte suprasti>>

Mano mamos mama apie moters santoka su vyru yra pasakius taip:
"Jei jot į peklą, tai nors ant gero arklio."
<<PERSIKO ŠAKELĖ>>

Ka esu anksciau rasiusi viskas atsisuko pries mane. Ka as padariau..?
Jis sutiko, persigalvojo ir sutiko... Is pradziu atsisake, tada draugai surado jam pakaitala, ir staiga vel ji sugebejo perkalbeti. Juk viskas vyko man uz nugaros, kaip as to nepajutau. As norejau buti zaltys ju obelyje, bet net nepajutau kaip du zaltukai raini su geltonom ausytem isirange i mano soda, prie silto pieno dubens. Kaip nemaciau is rytu atskrendancio juru drakono, su zaliais zvynais ir juoda papilve. Taigi buvo zalciu vestuves ir drakonas buvo sale manes.
Kelios dienos pries tai buvau su juo susitikus, pasitarem, pasirode toks ramus vaikinukas, kad jo net truputi gaila pasidare. Bet vestuviu dienos ryta, tas jo visas drovumas isgaravo. Atrode, kad vos pamates isimylejo, o gal mylejo jau senokai. Elgesi lyg butume seniai kartu ir mylejom viens kita aistringai, gal dar truputi droviai prie kitu, bet jau savo meiles neslepem. Kazkur buvau uzklupta netiketai, kaip cia taip nutiko, kad velniai zin kur nusnudusi pramiegojau gera savo gyvenimo gabala. Taigi susipazinom mes viens su kitu ne taip jau labai ypatingai. Kalbames, vaidinam, kad grazu butu ziureti, kiti tuo megaujasi. As einu jam i paranke isikibus, juk jis ja man pasiule, bet taip ir reiki izengti i santuoku rumus, taip vulgariai dirbtinai. Kalbam kazkas klausia ar mudu nesiruosiam... ir tik staiga suzinau, kad po metu mudu tuokemes. Galvojau juokauja, arzina kitus, na kvailioja. Nieko neatsakau.
Atsargiai prisipazinau jam, kad nemoku valso sokti, tada pradedu maldauti, kad nesoktume nors žinojau, kad privaloma, jaunieji pradeda, o tada mes prisijungiam. Is kur galejau zinoti, kad jis vaikysteje sokius lanke, juk mudu visai nepažinojom vienas kito. Per dvidesimt sekundziu ismoke. Ir ziuriu, ir nesuvokiu soku ir kojos nesipina. 
- Karti, karti degtine karti...
Pakstelejau jam i lupas greit, sausai, taip pat kaip kad pries tai, kai fotografas paprase isimylejusius pavaidinti.
- Negerai, negerai, negerai pabuciavai...
Paeme uz smakro ir pabuciavo, be jokios gedos, istikro, lupas apzojo jas paseiliojo. Kai jau supratau, kas daros negalejau niekur pasideti is gedos, klaktelejo galvoje saugiklis: "Durne duok tu jam i snuki!". Pradejau atgal lenktis, o jis svyra ant manes, galvoje viena mintis, kaip greiciau nuo jo atsiplesti. Gal buciau aukstielninka ir nukritus jei jis but taip toliau mane lenkes zemyn, bet matyt pajuto, kad bandau išsisukti, atsitrauke. Asitiesiau, visi ziuri, ploja, bet as nieko negirdziu, galvoje vakumas. Taip sutrikau, visi atrode tokie patenkinti, juk jie taip lauke sitos akimirkos. Kaip jie dziugavo, va svieziai iskepta pora ir jau buciuojasi, reiskias myli. Kas, ka buciavo? Supykino, sedziu prie stalo, nei gyva, nei mirus, isniekita per prievarta. Ir vardan kazkokio keisto svetimu azarto. Negerai, negerai...
Tik po dvieju dienu atsikvosejusi supratau, ko jis toks saldus buvo. Saula, viskas tik del jos. Norejo, kad ji pavydetu. Ranka Saulai reiketu paspausti, kad tokio mulkio kaip sis atsikrate, net su moterim nemoka elgtis, visai ju nepazista.
Bet uz ka man taip skaudėjo...