Demoniskoji Regina

Kai tik sulaukiau padoraus amziaus ji mane pamete. Atveze i svetimo didmiescio pakrasti ir "nutrenke" mane savo motynai. Pakilo su pilku orlaiviu ir nuskrido kaip laumzirgis i vakarus. Neliko nei vaikystes, nei dziaugsmo, tik letai, letai slenkantis vasaros laikas. Vienui, vienas iki...
Ji atejo su vakaro migla, isdidi ir gerokai uz mane viresne. Tyli aristokrate. Susizavejau is pirmo jausmo, pakeretas jos kvapo. Ne ka tylesnis uz ja buvau ir pats, bet uztatos labai paklusnus ir drovus vaikas. Senoji mano globeja atvirai manimi dydziavosi, bet regis, tai papiktino musu jaunaje viesnia atejusia su migla. Atrode labai trapi ir kartu visai nemoteriska. Gal truputi dar paugliskos figuros su per ilgom galunem, bet pasakiskai graksti, nors neatrode kaip dieviskoji motina. Zavejo jos klasikine isvaizda ir lemtinga ispudi paliko tik jos isdidumas. Tarsi moteris dvasios neturetu, todel buvo tokia. Ispudis buvo stulbinamai malonus, ji buvo visaip kaip puiki, isaukleta, mandagi. Sedejo, stovejo, kalbejo, ejo, viska ka dare, dare nepakartojamai gracingai ir kartu tvirtai. Vis dar is jos spinduliavo pasitikejimo zalia aura. Taip ir norejau buti su ja visas savo gyvenimo vasaras. Isimylejau visus jos trukumus, net ir jos ziauruma. Kaip istroskias suo lakiau is jos delnu salta saltinio vandeny. Visur kur, mes buvom ir busim kartu.
<<Siltoji arkties sirdis>>