Siandien tau dar tik vieneri, bet pries metus tokiu laiku tu jau ramiai miegojai sitam, tau naujam, milziniskam pasaulyje. Prisiminusi tavo tevo veida, mane apima juokas. Zinai, nors tavo tetis tave begalo myli, as ji prisimenu kitoki. Praejus trim valandom po tavo gimimo, jis man paskambino ir pakvieti pietu. Jis buvo tilus, bet jis juk buvo visada toks, mes apie ji visi mazai ka zinom, bet ta karta, as jauciausi tokia rami salia jo, tarsi pirma karta pamaciau savo broli, toki sutrikusi, bejegi. Net momentais atrodydavo, kad jis apalps. Nezinau ar tau reiketu sakyti aciu, kad tu gimiai, ar tavo mamai, nes ta diena, pirma karta pamaciau broli, kuri buvo galima myleti. As pasijutau ypatinga, tokia diena kai gimiai tu, jis norejo pabuti su manimi, nors nieko nesake, bet as jauciausi tokia pamaloninta.
As tau papasakosiu kada nors, kaip tave is gimdimo namu parveze i musu namus, kaip pirma karta isvydau toki maza rausva padara, kuris keistai atrode ir buvo nepanasus i zmogu. Musu namuose pasidare taip tilu. O koks buvo tada karsti, pati karsciausia diena. Juokavom, kad tik tavo tevai kogero taip sugeba, tuoktis per salciausia diena, o vaika gimdyti per karsciausia. Ta diena, net nezinau, ka dariau mieste, bet prie autobusu stoteles priskyniau sauja liepu seklu. Jos stovi medineje skrinuteje TAU. Tiesa sakant, as bijojau tave paimti antranku, tik po menesio laiko isidrasinau. Matai kokie tie dideli zmones kvaili, bijo tokiu mazu sutverimu. Kaip tu istisus metus mus stebinai, kiek prikretei nekaltu isdaigu. As papasakoksiu kaip tu manes bijodavai, kaip terorizuodavai savo tevelisu ir koks didelis oziukas tu buvai, kaip keistai pradejai ropoti, kaip uzsistatiai pirma guza, kaip pati viena perejai per kambari, kaip vergdavai manes neatpazinus su akiniai ir i bize suristais plaukais, kaip meliai glausdavaisi prie mamos, kaip ismokai ploti katutes ir rodyti ate. Tavo pirmieji zodziai ir dainos buvo nesuprantama kalba ir nezinomo kompozitoriaus muzika, kurios niekada niekas jau nebepakartos.
Nes kai tu gimiai mes visi panorome buti geresni, svelnesni.
<<Buk sveika, aug linksma ir auksta kaip liepa. Mes visada busim saliai, net jei busim uz vandenyno kitoje zemes puseje, tu musu mintyse ir sirdyje.>>

Good feelings always comes over as...
I see your smile the same old smile...
- Kokios spalvos bus tavo sukne?
- Zydra kaip dangus. - I trilitrinius stiklainius dejau raudonus roziu ziedlapius.
- Kazkaip man nepatinka, kad mes juos cia skinam. - Ji nerimavo kad mes skinam roziu ziedlapius nuo roziu krumu auganciu prie kapiniu.
- Juk ne nuo kapiniu... - uzdariau pries paskutini stiklaini.
- Bet vistiek nefain... - stiklainius dejo i sportini krepsi. - Jei kas pamatytu.
- Nejuokauk, kas cia mus gali matyti? Jei koks narkomanas ir atsliauztu dozes susileisti, tai gal ir pamatytu, o kas cia per tuo dilgelynus brautusi.
As ja supratau ir pati jauciausi klaikiai nejaukiai, bet buvau pasizadejusi gauti roziu ziedlapiu.
- O kaip jos sviezios isliks iki penktadienio.
- Raikes i stiklainius lako pripurksti, kaip grisim, po to i vandeni su visais stiklainiais panardinti, kad nedziutu ir viskas.
- Is kur cia taip istraukiai?
- Amerikoje taip darem pries Laimutes vestuves.
Kai jau nebeliko ant krumu nei vieno ziedlapio, o ir stiklainiai buvo kietai prigrusti patraukem per dilgeliu pievas link jos namu.
- Kazin ar ji taip stengtusi jei butu tavo vestuves?
Pazvelgiau i ja suprasdama, kad to nebutu, todel viena kitai nusisypsojom susilietem peciais.
- Viskas bus gerai, kada nors...
<<I got a life on my own
I have to be on my own sometimes
I have to stand on my own two feet’s cause I know I treat him good

Su geltonu freziju puokste uzbegau laiptai i antra auksta, suklupau tik ant paskutinio laiptelio, salikelis nuslydo nuo kalo, delnu atsiremiau i grindis, bet aplink nebuvo, nei vieno mano gedos liudinko. Numetus nuo veido stora plauku sruoga atsistojau nusivaliau pabalusiuis kelius. Prasibrovusi pro prie duru kietai susigrudusiu zmoniu mine atsiduriau priekyje ju. Pasidairiau, priekyje sales sedejo su jodom mantijom ir kepurem bakalaurai. Kazkas kaireje man pamojo. Ten manes lauke jos mociute ir vaikinas. Atsisedau greta jos, atsikvepiau, spejau laiku dar diplomu iteikimai nebuvo prasideja. Dairiausiau po sale, kur mano drauge. Priesais akis smestelejo viriskio siluetas su mazu vaiku ant ranku, kuris isteriskai klyke. Vos akies krasteliu zvilgtelejusi, kazka keisto savyje pajutau. Matytas. Po penkiu minuciu jis sugryzo, vaikas jau buvo nurimes. Pazvelgiau i ji ir sutrikau. Negali but, kad cia jis. Nenuleisdama akiu sekiau kur jis eina, galvodama ka jis galetu cia veikti. Bet nustumusi miglotas mintis ir keista jauduli pamirsau apie ji. Po kiek laiko kai mudvi su mociute atsistojome, as vel pasisukau pasiziureti ar tas zmogus tikrai buvo, tas apie kuri pagalvojau. Dabar tikrai idemiai isiziurejusi atpazinau, tikrai jis. Jis manes nepastebejo nors buvo kelis kartus atsisukes i mano puse, tikriausiai neatpazino, juk senokai buvom nesimatia. Nesitveriau savam kailyje, ziurejau su kuo jis atejo ir nustebau pamaciu, kad jis ne su savo seima, stove greta kazkokiu dvieju dailiu merginu, jos juokesi. Ir kaip tik vienu momentu, kai negaledama nustygti vietoje atsisukau pazeti ka jis daro, pamaciau kad jis ziuri i mane ir mudvieju zvilgsniai susitiko, jis israudo. Nusisukau apsimedama, kad nesupratau i ka ziuriu. Po kiek laiko atsisukau slapciom pasiziureti, jo jau nebuvo, dairiausi, bet jo nebuvo matyti niekur. 
Zmogus, kuris nieko blogo nedaro, neprivalo rausti pries menkai pazystamus zmones, ir neprivalo slapstytis suvokes, kad buvo pastebetas. Bet zmogus kuris yra neistikimas savo zmonai ir turi ka slepti, gali nurausti tik pries ta kuri megsta kerstauti. Neskubejau daryti isvadu, bet tikejausi, kad jis pats suklups ir prades man grasinti, kad tyleciau.
Dabar belieka tik laukti.
<<Akys nemato, sirdies neskauda, lupos tyli ir niekam sirdies nedrasko>>

Motina prie praviru duru liepe man apsisukti ir paskutini karta papurske plauku laku mano garbanas, kad ilgiau laikytus ir ji galetu didžiuotis, kad jos dukra tokia grazi. Isvaziavom su teciu ir mociute i gimines susitikima.
Po poros valandu keliones su pusbroliu stovejom baznycios šventoriuje, mazai kalbėjomės, bet jis niekur nuo manes nesitrauke. Jo tetis paklause ar nenoretume nusifotografuoti prie Marijos statulos. Abudu sustojome greta, nezinojau kaip pozuoti. Erikas atsisukes negarsiai manes paprase:
- Duok man savo ranka?
Greit pakisau jam savo delniuka net nezvilgtelejusi i ji. Jis nestipriai spustelejo. Taip mudu ir nufotografavo sutrikusius nekaltus, paauglius nedrasiai susikibusius uz ranku. Nuotraukoje net nesisypsojau, bet buvo aiskiai matyti, kad isikibau i jo delna daug stipriau nei jis. Kai parvaziavom  i jo seneliu sodyba po misiu, susirinkom visi uz namo sode, kur buvo padengti stalai. Su pusbroliu susedomia atokiai nuo visu. Jo mociute mane pavaisino naminiu vynu. Isgeriau nedaug, bet iskart pasidariau drasesne, snekuciavomes su posbruliu ir abiem labai buvo idomu kuo daugiau vienas apie kita suzinoti.
- Elyt ar dar lankai tautinius sokius. - Paklause jo mama. - Bet sokti polka, valsa moki?
Palingavau galva.
- Erikai pakviesk pusesere pasokti.
Is to susijaudinimo, kad soku su vaikinu, kuris uz mane buvo aukstesnis visa galva taip sutrikau, kad nezinojau net kur rankas deti, kuria paduoti, kuria uzdeti ant peties. Jis nusisypsojo, paliete mano nugara.
Po šokio Erikas pasiule nueiti apziureti jo sensliu namo. Abu nuejome i svetainiai. Jis visa laika stovejo man uz nugaros, nelabai buvo jauku jausti ji uz saves. Paemes nuo lentynos nedidele erelio, iskleistais sparnais skulpturele nusinese prie lango.
- Nori pamatyti kaip jis tamsoje sviecia?
Nustebau kambaryje buvo per sviesu, todel jis nusivede mane prie kambario gale esanciu duru. Atidares jas pirmas izenge vidun. Maciau, kad ten kazkokia maza patalpa su labai staciais laiptais i pastoge ir ten buvo visiskai tamsu. Iejus, paskui save uzdariau duris. Staiga pamačiau, kad ta skulpturele istiesu svieciai zalsva sviesa.
- Kodel jis sviesia? - palieciau paukscio galva, sparno galiuka.
- Jis is fosforo.
Padave man i rankas skulpturele. Keistai susijaudinus stebejausi toki keistu reiskiniu, juk aplink buvo aklinai tamsu, o jis svytejo, tik sviesos visai neskleide, tarytum ta sviesa butu tik jo viduje. Isgirdau kaip Erikas sujudėjo, nusciauvau vietoje pajutusi jo ranka sau ant peties, ji letai slinko link kaklo. Nuryjau seile. Kilstelejusi galva tikejausi isvysti nors menkiausius jo veido konturus, bet buvo per tamsu. Jutau, kad drebejo rankos ir kojos. Jis apciuopomis pirstais suseke mano smakra ir pabuciavo i lupas. Nutvelke karstis, bet netycia praveriau lupas ir jis jas apziojo. Jutau tik vyno skoni, vel suciau lupas ir isgidau keista garsa. Pakst. Jis atsitrauke. Atidare duris ir leido man pirmai iseiti. Is gedos nezinojau kur dėtis, todel net nepaziurejusi i ji isbegau i kiema. Greitai bandziau susivokty ka padariau ir geriau supratau kad mudu vienas kitam istikruju kazkiek patinkam, bet tik ne taip. Mudu susitikdavome, retai jis buvo labai grazus ir zinoma, kad apie ji pasvajodavau, bet ir tuo paciu suvokdavau, kad jis mano pusbrolis, todel tai atrode nenormalu. Bet daug labiau buvau susirupinusi tuo, kaip as dabar galesiu myleti Andriu, jei mano galvoje bus Erikas, kaip as galesiu svajoti apie viena, kai zinosiu apie kita. Nors Erikas atejas drasiai atsisedo salia manes as sedejau nuleidusi galva, atsakinejau trumpai. Ir jis galiausia nutilo.
Jis zinojo ne blogiau nei as, kad mudu susitinkame reta, tai kam jis norejo patirti kazka tokio, kas yra labai trumpo ir visai nereikalingo, greiciau beprasmisko tik tam, kad susidrumsti sau prota. Bet to mes buvome bejegiai pries likima ir puoseleti, tokius jausmus buvo savizudiska, tik jie nenorejo buti mirtingi. Tai pajutau tik veliau ir dabar vis jauciu. Gal del to, kad tai buvo taip trumpai ir taip mazai, bet labai gerai, gal del to jie tokie įspūdingi, tie jausmai.
<<As - reali, jutimine butybe: kunas ieina i mano esme>>

Tai tiket, tai netiket. Mano motina labai bijo tokiu kalbu nusipurto ir ziuri idemiai i mane.
- Tau tik kad papriestaraut, nei tu zinai, nei tu ka..? Bet visai kaip tevas, tik nesamones pliurpt... - toliau neklausiau atmintinai mokejau.
Motinos tikejimas buvo negicijamas faktas, ne taip kaip mano ir tevo. Tevas religiniais klausimais buvo labai karstas ir galejo gincitis iki begalybes. Sako kad tikejimo neturi, bet yra komunistas, matai Lenina yra mates, ir tuojau pat klausia, kas gi Jezu yra mates. Motina mesdavo balta pirstine. Siaubas kas tada darydavosi, vientelis motinos ginklas, jos gerkle.
Kalte mano, kad motina pradejo visa kratyti ir saukti, apie bedieviskuma ir neismanyma. O viskas prasidejo nuo laidos apie vaiduoklius Kauno pilies. Juokais motinai pasakiau, kad jei taip lengvai dvase namo butu galima parsivesti, tai pas mus jau butu visos kapiniu dvasios suvestos. Gyvenam prie pat kapiniu. Ir per visa gyvenimeli niekada nieks nesivaideno, niekur jokiu keistu dalyku nesidedavo. Ir zinant kokiu kvailysciu esam vaikysteje ir pauglysteje, tuose kapinese prikrete tai...
Musu kapines atitinka visus reikalavimus. Cia kariai palaidoti, mire baisiom salygom. Kiek is ju buvo leisgyviai uzversi zememis, kiek is ju mire su siaubingom emocijom, kupi ituzio. Istorijos vadoveliuose nuotaukos sudetos ir gal keletas senu rusisku filmu, gali tik leisti lengviau isivaizduoti kokia zmones guli zemese musu kapinese. Kaip tas karas vyko ka su jeis tada dare. Niekas ju nebijo, musu kapiniu vaiduokliu. Nes vieniteliai gresme kelentis vaiduokliai kapinese yra paugliai susirenkantis ten isgerti, padurniuoti ir seip. Pasirodo ne mirusiuju reik byjoti o givuju.
<<Ir tikek tu kuom nori, ar dangum, ar rojum>>

Zinojau kad jis mane prakeiks, bet vistiek to nepabijau, nepirmas ir ne paskutinis, kuris blogo man linki. O ji ka, ji veliau man gales pasakyti, aisku kad priekaistaus. Dar niekada nebuvau islipus sausa is tokio liuno. Ji pamelavo ir man sirdi uzgavo, o jis israudo ir nusisuko nenorejo issiduoti, bet as jau buvau viska pastebejusi kukliai syptelejau.
- Viskas gerai, nieko cia tokio.
- Matai koki leda jis mums ikirto.
- Nu bet geras draugas, - dirbtinai nusistebejau. Ir ji tai pajuto.
- Ne supranti, jis atsikake del Saulos. - Puole ji teisinti.
Nepatikejau, ji pati jam dave kitoki pasiulima. Buk su Saula, ji bus viena, o anai ka nors kita surasim.
- Tai kas dabar bus? - Norėjau suzinoti ar tie kiaules bris gylyn i savo purvyna.
- Tai paprasem kito draugo... - nutile susizvalge, jis dar labiau paraudo. - Dariuko. - Ir tuojau puole ji girti, - labai fainas, toks prikolnas, o jau kaip papokstaus, gera liezuvi turi bus super pirslys, jus puikiai tiksit.
Tik maza smulkmenele vyras vedes.
Kita mano vietoje butu auka padariusi, atsisakiusi ir leidus vieta geriasniam varijantui, svieziai iskeptai porai uzimti tokia svarbia vieta. Bet as pernelyg esu piktas zmogus kad leisciau kitiem be problemu gyventi. Koks seimyninis rojuųs be zalcio obelyje. Leisiu pasikankinti, o gal ir iki galo nusikankinti, paziuresiu ar drasus, bet mano nemalones neisvengs.
Po teigiamo atsakimo abu sunerimo ir pradejo akivaizdziai demonstruoti abejones tik to neisreiske zodziai bet abu kazkaip uzkaito spirgeti pradejo.
Gaila, kad nenujaute, kokia as nesveta, su savo keslais juos dar  palepinsiu. Bloga data vaikuciai vestuvem pasirinko ir bloga svocia. Blogai, blogai padare... 
<<Nemyliu savo draugu, kaip ir nemyliu saves>>

Ir stai ji, sypsena veide. Siek tiek rankos dreba ir dziusta burna, bet as nesitveriu savam kailyje dziaugsmu. Istare mano varda ir pavarde, as zengiu pirmin laiptais aukstyn, pasigirsta plojimai ir sukmai. Sypsausi.
- Sveikinu baigus, sekmes. - Spusteli ranka.
Ir stai viskas as rankose laikau zalia diplona. Nubraukiu prakaita nuo kaktos.
Negaila, kad baigiau bakalaura, nes tasko nepadejau, o tik kableli.
<<Pirmyn i zygi su gyvenimu>>

Pries keleta dienu, motina ryta isiverze su dirzu i kambari, nebuvo kur sprukti nuplake iki kraujo ispietus i kampa. Skausmas su kiekvienu kirciu ir aidai koriduruose. Oda su oda susiliecia ir pasigirsra oro sprogimas, pliaukst, pliaukst. Kaip senelio laikrodis dvylika kartu muse, o trikliktas, kad sventesne tapciau, vardan kancios. Oda pamelo, po to pajuodo ir juodo, o po dvieju dienu pagelto. Neveltui man taip morale kele.
- Zinai uz ka musu? - Sauke tris kartus, kai josios ranka virs manes pakildavo.
- Uz idas, uz bedieviskuma, uz nuodemes. - Saukiau jei atgal, springdama seilemis.
O mintyse plysavau pikciu: " Nedrisk, nedrisk pries motina pakelti ranko... Kaip voztelciau atgal, kad pati kraujais apsipiltu, sudraskyciau i gabalus, zarnas istasyciau ir sokciau josios kraujo baloje."
- Belzabubas, nelaboji, Katerina... - Ispaskutiniuju skiepyjo dora i mane.
Asaros ritosi per skruostus, kaip motyna drysta savo suaugusia dukra musti.
Prasikaltus nesijauciau, nieko blogo nebuvau padariusi, ko nera padariusi kita mano amziaus moteris ar mergina.
Lyg motina manyje gyventu ir zunotu, ka ta vakara dariau, ka sakiau. Ir uz pacia baisiausia minti mane sitaip.

Jau prablaiveje su drauge ejom pescios is naktinio klubo namo. Nuniurkiytos girtu diedu, kaip per morciu kates. Sustojom prie kazkokio namo, mane supykino ir apvemiau baltu roziu kruma.
- Pasilenk, dar pasilenk, plaukus apsivemiai... - Drauge man patrauke nuo vedo keles sruogas. - Oi kaip slystu, fui ir as apsivemsiu. - Pabego i kita gatves puse.
- Kvies taksa.
- Pesciom pareisim, issiblaivyt reikia, tave motina uzmus tokia pamacius.
- As bijau, pazek, audra artinasi, nespesi.
Tolumoje zaibavo, vos virs horizonto, tik griaustinio nesigirdejo, reiskias dar toli, labai toli.
- Pareisim, as sketi turiu.
Toliau ejom, juokemes, tauskem visokius niekus, vejes plaikste mano alum sulaistyta sijona ir jo kvapas vel suarzino mano skrandi.
Staiga ji sustojo, as ejau tolyn neletindama tempo.
- Paskubek...
- Negaliu man kelnes smunka. - Visa vakara tampe jas uz jusmens.
- Sublogai?
- Zinok svoris pradejo labai kristo po persileidimo...
- Kad man taip pasisektu...
Ir cia stojo tyla. Nei griausmo, tik balta sviesa, kaip zaibui trenkus, bausme is paciu aukstybiu, tiesiai ant nuodemes.
<<Lyg tevu, tevu tykejimo isizadejus, kaip nekryksta, bedieve.>>

Praeita vakara, tevas iki pat vidurnakcio ziurejo tuos klaikius, prancuziskus filmus, neverstus. Ant drabuziu spintos duru pakabinti dziuvo mano dzinsai. Negalejau ramiai uzmikti, ziurejau i siek tiek pravertas spintos duris ir i viduje tunancia tamsa.
Inga mane atpratino nuo miego tamsoje. Pas ja nakvojau vos kelis kartus ir atitrauktos nakti naktines uzuolaidos buvo sukele man neregeta pasipiktinima.
- Juk jie mato kaip mes persirenginejam, kaip nusirengiam?
- Patikek cia tik svetimi kaip tu viska mato, mes vieni kitu jau seniai nebemato. - Patylėjo, - nebežiurim.
Nebeužtraukiu užuolaidu ir as savo namuose, nors cia manes niekas nemato. Kambaryje sveisu, užsimerkiu girdziu kaip televizorius plysauna .
- Sofy, Sofy... - Toliau jau nieko nebesuprant, karsta.
Veido oda sausa, atrodo traukiasi, dega ir medvilninis pagalves uzvalkalas erzina, ant nugaros miegoti irgi negaliu, girdziu kaip sirdis persimusa ir rankos pradeda tirpti. Pasidaro tamsiau, bet laukia kazkoks bildesys, nukrito obolio uzuomazga. Sirdis suplaka smarkiau. Dar pasidaro tamsiau, uzsimerkiu, nors burnoje sausa ir troskina, tingiu keltis. Galvoju: "Sapnavau daug keistu sapnu, pasaulio pabaiga, luztancius danti, zaliuosius tiltus, kraujuojanti skruosta. Sapnas sapnui nelygus juose buvo daug tikroves, skausmo, baimes, skonio ir net suvokimo."
Stai ir pradejau sapnuoti, ir suvokiau save.
Stovejau salia Simos ji klause ar nenoreciau nuvaziuti prie juros. Nustebau. Nuramino sakydama, kad Vytas mus ten nuvezt gali. Mano sirdis eme smarkiau dauzyti, net pajutau spaudima krutineje, atsisukau ir paklausiau. "Bet jis juk turi panele, ar nieko tokio? Paskiau, kad nebutu problemu, zinai..?"
Ir vel pradejau save suvokti ir pazinti tame sapne.
Sedejau ant galines masinos sedynes per viduri. Prieki prie vairo Vytas, o salia jo Sima. Ji gere mineralini vandeni, kuris buvo keistos rudos spalvos. Vytas pasiteises galinio vaizdo veidrodeli taip, kad nereiketu greziotis ir per ji zvilgciojo i mane, net kai mes ir nesikalbejom. As vis uzmesdavau aky i veidrodeli ir matydavau jame jo akis keistai zvelgiancias i mane. "Ar neturetum labiau ziureti i kele?" Nedrasiai pakausiau, nes buvau siek tiek sunerimes, mes vaziavome man nepazystamom vietom ir kaip tik ivaziavome, i kazkoki miesteli. Salikelese stovejo nauji muriniai namai, keles platus, priesais dar kelios masinos. Jis pradejo mazinti greiti. Staiga kazka pasake Simona, bet as nesupratau, todel pristraukiau arciau nepatogei keleis isiremiau i vairuotojo sedyne. Priesais mus vaziuojanti masina rode posuki. Staiga Vytas atsisuko i mane i kazka bande pasakyti, kazkaip maciau, kad jo lupos sujudejo, bet man kvapa uzgniauze suvokimas to, kad mes per greit artejan prie priesais mus vaziuojancios masinos galo. Impulsyviai istiesau raka ir susukau: "Stapdyk!" Viskas eme leteti, maciau ju abieju veidus vos pries akimirka atsuktus i mane, letai nusisukancius i prieki. Mes buvome per arti, Vytas stabde, bet buvo jau per velu. Priekinis stiklas letai balo, isiraizes smulkiom baltom gijom kuriu vis daugejo. Dar kazkuria akimirkos dali net matesi, kaip linksta kapotas ir sparnai, issiziuoja priekyje lyg kokios iltis keistos formos skardos. Nei garso, nieko, tik tyla ir rodos dar spejau uzsidengti veida nuo sukiu, nors jutau kaip mane tempia kazkokia jega. Atrodo, kad visa kuna isnarina ir stuburo slankteliai atitruksta vienas nuo kito. Pajuntu tik kaip pajudu i prieki, greitis nedidelis ir staiga tamsu. Tyliu ir laukiu, man atrodo as pasukau akis pirma i desine po to i kaire nors nieko nemaciau tik tamsa. Tada pagalvojau: "Ar as miriau?" Ir pagalvojau jei as miriau tada... Ikvepiau, pajusdamas kaip oras pajuda per sneves, kaip sunkiai, bet greit uzsipildo plauciai oru, net juntu kazkoki saldu kvapa. "Gyvas!" Atsimerkiau.
Dar niekada nejutau tokios palaimos, atbudau su sypsena veide ir greit atsitokejau. Sapnas niekaip neisbleso is atminties. Nors miegojau tik penkias minutes ir jau prabudinedamas girdejau kazka stuksenant. Po keliu akimirku atpazinau ta garsa, tevas astriausio peilio galu svelniai stukseno i ruda kiausinio luksta. Tuk, tuk, tuk...
Paskutinis sio vakaro uzkandis greit nuslydo tevo liezuviu i skrandi. Susierzino skrandis ir teko ropstis is lovos eiti nuplauti to sleikstulio. Vis dar skaudejo kelius.
<<Sapnus matai ir spanuose saves neatpazysti, kieno kailinje lindi, kieno pedomis vaikstai?>>

Jaunute i smiltpele panasi mergaiciuke. Tik prilietus gali pajausti kokie smulkuciai ir miksti jos kauliukai. Reik gerai isiziureti kad blakstienas ir antakius pamatytum. Trumputes blakstieneles tik pagavus tinkama sviesos kampa pamatysi permatomus plonycius kaip voratinklio gijos plaukelius styrancius ant uzmerktu  voku. Rami mergaiciuke kaip nebyle tik tankiai kvepuoja. Krutine kilnojasi ir per plonus medvilninius marskinelius pasimato jos sesi sonkauliukai. Nenubunda kai pasauki vardu dar nepazista saves, bet lupas sukrutina silta ora isleidzia. Dar valandziuke stovejau ir i ja ziurejau pluduriuojansia vandens pavirsiuje. Nei vejo, nei vilnejes tik saltis man kojas gele ir liepe is ezero greičiau bristi i kranta tarp meldu prie gulbiu lizdo pastoveti. Girdejau kaip kazkas iresi per ezera tikriausiai jos pasimti. Tikriausiai sau pasiimti.
Miglei Vakariai Saulasariai