Karalaitis ir menesiena

Isejo karta kvailelis, karalaitis pasivaikscioti menesienos apsviestais karalystes sodo takeliais. Vaiksciojo karalaitis laimingas, viskuom zavejosi, aikciojo ir neikaip negalejo atsistebeti visom nakties grozybem. Klaidziojo kavilelis, kol pasiklydo. Kai suprato, kad nezino, kaip grizti atgalios pradejo nerimastingai blaskytis po soda. Begiojo karalaitis nuo vieno vaismedzio prie kito, akis kupinos baimes, lupa patemta. Pravirko kvailelis ir pradejes sriubauti prisedo ant akmens. Menesiena ziurejo i ji ir sebejosi, is kur toks kvailas karalaitis jos megstamiausiame sode sriubauna. Supykusi, kad jei visus malonumus sugadins su savo dusavimais mete savo spinduli karalaiciui po kojom. Tas kvailutis nesuprato is kur tas sviesos spindulys krenta, kvailai kvatodamas pradejo lakstyti per ji. Menesiuna suprato, jei spinduli ves takeliais iki jo pilies, jis ko gero juo seks. Kaip nusprende taip ir padare.
Tik kvailelis, pamates menesienos atspindi tvenkinyje i ji puole nieko negalvodamas ir paskendo.