Esu labai laiminga =D, nes siandien 14 val gime mazytis sutverimukas, kuri meiliai vadinsiu savo dukterecia. Dziaugiuosi uz savo broli ir brolena nors dar sektiek neramu, bet manau kad visi pavojai jau praity dabar laukia ilgas ir laimingas gyvenimas. Jos gyvenimo kelyje busi memes, linkesime jai laimes ir teiksim stiprybes. As noriu buti gera teta, tikiuosi kad ji mane myles, kad mes busime tokios pat geros drauges kaip ir as su mamos seserimi. Labai noreciau kazka ypatingo padaryti kazka, ka ji turetu atminciai, tada kai taps didele dailia panele. Mamyte norejo ja pavadinti Liepos vardu nezinau kaip bus sake kad ji tamsi kaip ir mamyte. Bet as kogero pasistenksiu siandien pasodinti liepa. Kad viena diena galeciau pasakyti: "As ja pasodinau ta pacia diena kai tu gimiai".
<<Esu laiminga, nes pasaulyje nutinka grazus dalykai, vis dar gimsta mazi angelai>>

Viskas buvo su kitokia pradzia. Visai kitur prasidejo mano gyvenimas. Po gluosnio saknim palaidoti musu prisiminimai. Kol dar neisalo zeme, kaip tada buvo tilu ir salta, tu palaidojau metaline dezute su musu praeities risiu. Pamenu tik jos plaukus supintus i stora juoda kasa. Ji permesdavo ja is nugaros i prieki kojas sukriziuodavo ir sededama ant kedes su juodais versto kailio kailiniais. Ant palanges virdavo stiklainyje vanduo garai kildavo ir kamuoliais virsdami kondesavosi ant balantcio lango. Apklodavo stora vatine raudona lyg zara antklode, padainuodavo trumpa lopsine apie mama ir teti, apie pupa ir katyte. Ji mane pirmoji ismoke isiuti istrukuse sagute is leles marskinuku. Sukuodavo man plaukus zaliom sukom su isluzusiais dantimis. Ant spinteles stovejo stebuklingas veidrodelis mediniuose remeliuose primenancius saulegrazos ziedlapis. Ji kvepejo kazkokias tepalais ar tai degalais Bet jos rankos visados buvo blatos ir minkstos. Eidavome kartu toli, toli palei begius.
Viena diena ji negrizo i ta nameli prie parvazos. Vejas plaikste ant gluosnio sakos pakibuse jos oranzine lemene, kuria ji uzsidedavo eidama i lauka. Kodel ji tada jos neuzsidejo. Kodel ta diena dangumi skrido ir skrido pauksciai i pietus. Stovejau pasistiegbusi ant pirstu galu atsiremusi smakru i palange ir ziurejau kaip traukiniai atrieda begeis ir nurieda. Keista galvodavau, kodel taip garsiai plaka traukiniu sirdis, kodel taip gailiai sussunka.
<<Kol tu man grosi 14 sonta>>

Kai nueidavau pas tas dvi seseris uztrukdavau ju namuose daugiau nei dvi valandas. Mazoji inelekto dvasinys sviesulys buvo apsiskaiciusi ir turejo savita pasauleziura. Viresnioji turejo pernelyg kampuota sazine kuri remesi ne tais kampais ne i tas vietas. Jaunesnioji sesuo pykta, ji vegetare. Viresnioji neapdairi, bet sugebanti is gelmes, is pacios filosofines gelmes kelti klausimus. Butu protinga su jomis nesigincyti ir pritarti betkuriam ju teiginiui. Bet tai ir buvo didzioji intriga. Man norejosi joms papriestarauti. Prasidejo diskusija apie tai ar verta buti materialistais. Jaunesnio mete teigini kad materialistas kaip asilas kuriam ant pagalio pakabinta morka palei nosi. Stai koks beprasmiskas tas tikslo siekimas. Sypsojausi. O kas butu jei asilas neturetu morkos. Ar asilas numirtu is bado? Bet juk tiksla pasiekus morka atiteks. Jaunesnioji susirauke ji nenorejo su manimi apie tai diskutuoti. Jau kelinta karta ji nenorejo su manimi gincytis. Viresnioji pasirinko lengviausia sprendimo buda. As tuo metu gulejau ant pilvo ant sofos lovos. ji tarsi isdykusi mergaite neapsikentusi musu ginco nusprende atkreipti mano demesi atejusi atsisedo man ant nugaros. Pajutau astru skausma. Jos svoris buvo per didelis. Staiga diena greitai baigesi.
<<Geriause drauge, kuri mane suluosino>>

O taip buvau nusiteikusi maloniam susitikimui su ponu E. Angimi. Jo labai romantiskai laiskai, (saldus nesveikai). Ponas Angis ne man, oi ne, ponas Angis mano draugei. O tai Panelei labai svarbi jos draugiu nuomone ir ypac tu, geriausiu dragiu. Apie Pona Angi zinojau daug tik dar nebuvau gyvai jo maciusi, prisiklausiau visokiu opa, o lia lia ir vau super. Intelektualus nieksas, bijok ne Dievo, bijok tokiu kaip jis. Kadangi trecius metus ant kupros auksto mokslo nasta nesu, buvau tinkama buti supazindinta su E. Angim. O gal del tos blogosios manosios savybes kad esu visko ekspertas ir besipraktikuojanti burtininke-psichoanalitike. Taigi, su gerbiamu jau daug kartu minetu drauges mylimuoju turejom susitikti mieste, kažkokiame restorane. Mano drauge labai stengesi pateisinti pono E. A. lukescius. As kaip gera drauge ismaldauta ir isprasyta elgtis padoriai ir nekaitinti aplinkos tai yra elgtis tobulai nuolankiai šypsojausi dirbtina sypsena. Prase buti manieringai kalbėti tik tada kada reikia ir prieš atsakant i pono A. klausima pagalvoti ar žmogaus neįžeisiu. Pasakiau, kad geliu ir patileti ir maloniai nusišypsoti, tik nederetu manes palikti vienos ilgiau kaip 2 minutes su ponu Angim.
Oooo... Gerbiamasis ispradziu mane sužavėjo, gal net ir pavydas sukilo. Laike drauge uz rankos, meilei akimis gloste jos veidą, pasakojo man lyg jos motinai viską atvirai ir nuoširdžiai apie savo jausmus sitai jaunai moteriai. Kuo toliau tuo saldziau, sukele itarima.
Staiga drauge tai ko buvo prasoma nedaryti ramia širdimi padare. Paliko mane sėdėti su ponu E. A. Bet kad ir koks senas, išlaikytas ir geriausiu metu vynas bebutu, o pagirios vistiek bus tokios pat kaip ir nuo to pigiausio su sulfitais (Cia apie pono E. A. elgesi). O Angis nebuvo tas saldainis, kuris savo ilgom blakstienom pradeda hipnotizuoti savo jaunosios suzadetines draugia. Ponas Angis tiesiai šviesiai drebe man kaltinimą, kad as kišuosi i ju santikius ir kad savo draugiai dalinu niekam tikusius patarimus. Ka ar jis jei per senas, ka neaisku kas per tipas. Nepasakyciau kad švelniai palietes mano ranka, gražiai paprase jam padeti. Tik tiesiai sviesiai reze i akias, kad Nemunas gilus, pakrantėse akmenų netruksta, o kiek tokiu kur dingsta be žinios. O jis kalbėjo drąsiai ir užtikrintai visa tai patvirtindamas savo gale, rodydamas Jono krykštinojo zengla, bedziodamas pirstu dangų.  Is pradziu nusigandau, bet nusiraminusi pagalvojau aciu Dievui ponas Angis ne man. Syptelejau ji nuramindama, viskas bus taip kaip jis nori. Tegul galvoja kad bus... 
<<Kol priesas uz vartu>>

Esu pikta ir nusivylusi, niekaip negaliu pamirsti, kaip jis mane apgavo. Zinojau, kad zmogus megsta meluoti (lyg tai jam padetu susikurti geresni ivaizdi). Del to kad mane taip izeide nenoriu jo akyse matyti. Bet uzka man taip? Kodel siandien reikejo netycia susitikti autobusu stoteleje. Lyg tol jis buvo mano fobija, pavykdavo isvengti susidurimo. Apsidziauges vel mane isvydes priejo, pasisveikino kaip visada su nuosirdziausiai sypsena (kaip veidmainiska). Akimirka kol klausiausi jo paistalu, labai norejau paklausti ar ir si kart meluoja. Ko gero niekada nepamirsiu to mudvieju neblaivaus pokalbio:
As>>Zinai as gera kaip mama...
Jis>> As niekada neturejau mamos...
Kaip tai neturi, juk pats man neseniai pasakojai kaip mama tau perisinejo zaisdas mazam. Kaip pries menesi ligonineje po avarijos tave lanke. Lyg ir atleidau, bet niekaip negaliu pamirsti, koks tada buvo motyvas, nuzudyti mama ir tapti naslaiciu. Tai labai ziauru. Kam reikejo supykus pasakyti, kad as nieko nesuprantu ir nieko namatau, dar labiau nieko nejauciu. Ne vejas ir ne saule, bet tu man esi nemalonus.
Velnes, o jis kerstingas...

<<Strumming my pain with his fingers
Singing my life with his words
Killing me softly with his song
Killing me softly with his song
Telling my whole life with his words
Killing me softly
With his song...

I heard he sang a good song
I heard he had a style
So I came to see him and listen for awhile
And there he was this young boy
A stranger to my eyes...

I felt all flushed with fever
Embarrassed by the crowd
I felt he found my letters and read each one out loud
I prayed that he would finish
But he just kept right on...

He sang as if he knew me
In all my dark despair
And then he looked right through me as if I wasn't there
And he just kept on singing,
Singing clear and strong...>>

Siandien daugiau negu pese dienos prasedejau kambary, ketinu eiti i lauka, susitikti su drauge, eisim kartu jos suns vedzioti. Kartais man liudna del to, kad nebeturiu suniuko, kad nebeturiu kaciuko. Turiu tik nesuskaiciuojama galybe kvailu zuvu akvariume, man jau pabodo jomis rupintis. Mama liepe eiti i lauka nes anot jos mano isvaizda yra kaip ligonio. Kai jos paklausiu ka as tam lauke veiksiu juk jau ne vaikas, kad galeciau eiti knaisiotis po smelio deze. Ir suns neturiu, kad galeciau su juo eiti i parka pasivaikscioti (kaip kad seniau). Dabar esu prilklausoma nuo drauges malones, jei ji nepamirs manes pasikviesti eiti kartu, man su ja linksma, o jos suo toks mielas. Gal galeciau vaziuti su dviraciu pasivazineti, bet ar as kalta kad ji tevas prakale, o naujo nupirkti vis dar nesugebejo. Dabar mano smelio deze, internetas ir jame knaisausi. Na satai ir vel mama pyksta geriau jau eisu...
Gal drauge mane pavedzios :(

<<I remember when I lost my mind

An I hope that you are having the time of your life
But think twice
That’s my only advice

I think you’re crazy
Just like me>>

Kiekvienais metai prauzus gimtadienio vakarelui sau pasakau: "Viskas daugiau givenime nedarysiu jokio gimtadienio!". Bet prabegus metams net negalvodama apie tai kaip galiu apvilti draugus skubu ruosti unikalu baliu.
Ir kodel kiekvienas mano gimtadienis turi pavirsti musio lauku. Kodel neturiu normaliu draugu kurie tarpusavyje sutartu. Ar isivaizduojat baliu kuriame susirenka priesai. Klaiku, visapusiskai klaiku. Nekenciu savo gimtadienio.
<<All I thought was a dream (make a wish)
Was as real as it seemed (happy birthday)
All I thought was a dream (make a wish)
Was as real as it seemed
>>

Tiesiog cia, vidury gatves, prasilenkiau su moterimi. Uzuodziau saldziaruksti kvapa. Mintyse sugretinusi keleta pazystamu kvapu atpazinau senai uosta ir pamirsta aromata. Taip kvepedavo salta arbata is zaliu pokeliu. Mano mama piktai ja vadino chemine. Syptelejusi praplesusi dar viena pakeli suberdavau smulkius miltelius i molini puodeli, uzpildavau siltu vandeniu. Taip malonu, kaip pamatyti vaivorikste po lietaus.
Prisiminiau ir ta, vieniteli sauleta vasaros vakara kaime. Prisiminiau kaip i sena trobele su mazytemis durimis ir langeliais, vakarais begdavau kartu su drauge is miesto. Miestietes kaime. Nuostabus vakarai, nuostabios naktys, grynas oras ir sintetines arbatos aromatas kutenantis nosi puikioje draugijoje. Kokios linksmos buvo vakarones prie lauzo, kai lauzo ugnis laizydavo juoda padange. Nutylam isgirde keista snaresi, isigande lik stirnos pasileidziam per aklina tansa laukais. Naktine medziokle, mus vijosi keleta romantisku vilku. Taip tai jie, berniokai is kaimo, tik vakarais mus aplankantis prie lauzo, tik ju linksmas juokas nudazydavo raudoniu musu skruostus. Gaudidavo delnais plastakes prilipuses prie lango. Mesdavo pro duris i laisve. Vaisindavosi berniokai musu chemine arbata ir gyre musu obuoliu pyraga. Viskas tada buvo paprasta ir naturalu, net ir ta chemine arbata kurios taip nemego mano mama. O dabar belieka tik nemaloniai stebetis, koks keistas sutapimas, kad kazkas kvepinasi tokiais slyksciais kvepalais. Taip pigu ir keksiska, net riecia nosi.
<<Genijai irgi kencia, tik kur kas baisiau, nei normalus zmones>>

Prabudau nesuprasdama ar naktis, ar vakaras, o gal ankstyvas rytas. Kol susivokiau, kad kazkas ikiriai skambina i duru skambuti, priejusi paziurejau pro langa, tada i laikrodi. Keista pagalvojau, rengdamasi jau vienuolika kaip as taip ilgai ismiegojau nuo pirmos dienos. Priejusi prie duru paklausiau kas.
- Gytis blet isileisk greiciau!
Vos tik pasukau rakta durisi jis mane nustume su visom durim.
- Greiciau rinkis smutkes ir vaziuojam... - sveres nuo pakabos mano lietpalti su koja paspyre i  mane batelius.
- Ka cia reiskia, blet daunas ka cia dyrbi? - Susukusi ji pastumiau supykus.
- Greit renkis ir varom i komisarieta paliuditi reikes, kad vakar buvai su mano britanu panoramkeje vienuolikta, aisku.
- Ka tu cia nusisneki? - Sutrikau, nes jis kazkodel norejo kad meluociau. - Ka tas lopas prisidirbo?
- Nieko, bet vakar durnelis draugeliui masina buvo paskolines, o tas nesamoniu pridirbo. O tas sudzius vakar kazkur trankesi buvo toks girtas, kad net neprisimena dabar. Mentai prisikniso, pizdec.
- O prie ko cia as?
- Su tokia reputacija kaip tavo, visi tavimi patikes. - Nustebau ka tai reiske reputacija, kokia cia mitas.
Apsiovusi batelius tekina isbegau paskui isiutusi Gyti.
<<Zudantis greiti Kaunas - Klaipeda>>

Vardan ko, tiek metu saugojau musu draugyste, uz ka branginau taip ta zmogu. Apsimesdavau, kad esu kurcia jos melams, kad naivi ir patikli? Taip as viska praleisdavau pro ausis, nes maniau kad tokia draugyste verta isaugoti. Tai buvo nuostabi draugyste, atvira ir be jokiu tabu. Nebuvo temos ar problemos, kurios mes nepaliesdavome, mokemes viena is kitos ir stengemes atskleisti pasaulio paslaptis. Tik budamos kartu mes zinojom viskas, nes mes buvome kaip juoda ir balta kaip Ying & Yang. Mumyse gludejo pazinimo nuojautos ir tik tuose pazinimuose raktas buvome mes viena kitai. As buvau juoda, o ji balta, as buvau blogis, o ji geris, as naktis, o ji diena. Dabar as esu pykta ir kerstinga, mano draugystes nevertino. Pusiausvira sutriko, nes baltoji pusele staiga pajuodavo. As netekau pasitikejimo savo geriausia draukia. Zmobus buves baltas mano akyse naivus ir vaikiskai geras, pasirode tik esas naudos ieskotojas, nuodas, parazitas parazituojantis kitu pasamoneje. Kaip gera kai draugas tampa skydu, kai drauko sirdi galima draskyti ir stebetis kada jisnepravirksta. Tarsi pati nezinotu kaip tai skaudu, tyre mano kantrybe. Pagaliau ji iseko ir raistis nukrito nuo akiu, pagaliau atsimerkiau, o gal uzsimerkiau, man atsibodo jos melai, jos pazadai ir itikinejimai. Kokia ji turi teise manim naudotis siekdama sau naudos, kaip galima pakisineti drauga. Kam tusciai zadeti. Ji neteko daug draugu, o as stebejausi del ko? Regis tiesa visada yra kituose, tuose kurie buvo pries tai, dar pries mane ir vieni pries kitus. Atsikando sodos, uzputojo pykciu, pajuto karteli ir jos atsisake. As tyli, as kantri, as nuodeminga ir gedijuosi savo nuodemiu, bet jei buvau atvira. O ji tyli ir kantri, be atviros nuodemes, tik sau ir savyje jas visas saugojo, kas buvo negazu grazino melu. Nieko nera slyksciau uz pagiruniska mela. Kas gali puosti tave melaginguose istorijuose, isgalvotuose faktuose ir neetikrais zmonemis, melagingais jausmais. O viskas tam, kad apie ja butu susidarytas tik pats geriausias ispudis, kad ji butu pasaku princese, del kurios pametama galva, ji vienintele moteris, lyg nebutu kitu. Klausiausi jos melo ir zinojau, melas visatai melas, o tas kvailas naivumas manyje tyliai kuzdejo, o gal tiesa juk visko pasitaiko ar ne? Melas turi trumpas kojas, o jos atmintis vis silpo ir ji pamirsdavo ir nebezinodavo kaip apsiginti nuo kaltinimu. Buvo pasmerkta ne vien manes, tokiu jau per daug. Ji turi daugiau priesu nei draugu.
Stai kur mano sielos skausmas, kad tiek metu galejau pakesti jos mela ir nei karto jos neperspejau, kad tas melas jos nepuosia anaiptol, jis yra kvailas ir netgi negarbingas. Joks zmogus neapsikes mulkinamas, nesileis kad is jo butu tyciojamis, apgaudinejama ir bergzdiai jam bandoma sukelti pavyda.
Ach atrodo neuztektu ir tukstancio eiluciu savo skausmui ir pykciui islieti. Neuztektu visu mano gyvenimu kad atrasti juose toki nusivylima, koki patyriau siandien. Kaip mes lengvai prarandame draugus, lyg mestume akmenis i jura, lyg mums nerupetu ar juos ji sugrazins atgal, lyg mes nenoretume ja visa isbraidyti, kad susirastume ta prarastaji. To nedarytume net jei toji jura tik butu paprasciausia bala, nes draugai prarandami akimirksniu.
Impulsas, degimas ir perdegimas, aklina tamsa. Issprudo is tavo delno draugo ranka jis ras sviesa o tu?...
<<As niekada nesiilgiu prarastu draugu>>