UAB "Fanaberijos"

Tiesiog cia, vidury gatves, prasilenkiau su moterimi. Uzuodziau saldziaruksti kvapa. Mintyse sugretinusi keleta pazystamu kvapu atpazinau senai uosta ir pamirsta aromata. Taip kvepedavo salta arbata is zaliu pokeliu. Mano mama piktai ja vadino chemine. Syptelejusi praplesusi dar viena pakeli suberdavau smulkius miltelius i molini puodeli, uzpildavau siltu vandeniu. Taip malonu, kaip pamatyti vaivorikste po lietaus.
Prisiminiau ir ta, vieniteli sauleta vasaros vakara kaime. Prisiminiau kaip i sena trobele su mazytemis durimis ir langeliais, vakarais begdavau kartu su drauge is miesto. Miestietes kaime. Nuostabus vakarai, nuostabios naktys, grynas oras ir sintetines arbatos aromatas kutenantis nosi puikioje draugijoje. Kokios linksmos buvo vakarones prie lauzo, kai lauzo ugnis laizydavo juoda padange. Nutylam isgirde keista snaresi, isigande lik stirnos pasileidziam per aklina tansa laukais. Naktine medziokle, mus vijosi keleta romantisku vilku. Taip tai jie, berniokai is kaimo, tik vakarais mus aplankantis prie lauzo, tik ju linksmas juokas nudazydavo raudoniu musu skruostus. Gaudidavo delnais plastakes prilipuses prie lango. Mesdavo pro duris i laisve. Vaisindavosi berniokai musu chemine arbata ir gyre musu obuoliu pyraga. Viskas tada buvo paprasta ir naturalu, net ir ta chemine arbata kurios taip nemego mano mama. O dabar belieka tik nemaloniai stebetis, koks keistas sutapimas, kad kazkas kvepinasi tokiais slyksciais kvepalais. Taip pigu ir keksiska, net riecia nosi.
<<Genijai irgi kencia, tik kur kas baisiau, nei normalus zmones>>