Zvelki, zvelki eik pro sali

Viskas buvo su kitokia pradzia. Visai kitur prasidejo mano gyvenimas. Po gluosnio saknim palaidoti musu prisiminimai. Kol dar neisalo zeme, kaip tada buvo tilu ir salta, tu palaidojau metaline dezute su musu praeities risiu. Pamenu tik jos plaukus supintus i stora juoda kasa. Ji permesdavo ja is nugaros i prieki kojas sukriziuodavo ir sededama ant kedes su juodais versto kailio kailiniais. Ant palanges virdavo stiklainyje vanduo garai kildavo ir kamuoliais virsdami kondesavosi ant balantcio lango. Apklodavo stora vatine raudona lyg zara antklode, padainuodavo trumpa lopsine apie mama ir teti, apie pupa ir katyte. Ji mane pirmoji ismoke isiuti istrukuse sagute is leles marskinuku. Sukuodavo man plaukus zaliom sukom su isluzusiais dantimis. Ant spinteles stovejo stebuklingas veidrodelis mediniuose remeliuose primenancius saulegrazos ziedlapis. Ji kvepejo kazkokias tepalais ar tai degalais Bet jos rankos visados buvo blatos ir minkstos. Eidavome kartu toli, toli palei begius.
Viena diena ji negrizo i ta nameli prie parvazos. Vejas plaikste ant gluosnio sakos pakibuse jos oranzine lemene, kuria ji uzsidedavo eidama i lauka. Kodel ji tada jos neuzsidejo. Kodel ta diena dangumi skrido ir skrido pauksciai i pietus. Stovejau pasistiegbusi ant pirstu galu atsiremusi smakru i palange ir ziurejau kaip traukiniai atrieda begeis ir nurieda. Keista galvodavau, kodel taip garsiai plaka traukiniu sirdis, kodel taip gailiai sussunka.
<<Kol tu man grosi 14 sonta>>