Moketi sakyti tiesa - menas (Pradzia)

Kai pamaciau praleista skambuti nesitikejau kad jis gali buti mano buvusios bendradarbes. Zmones nuo kuriu as pavargstu gauna nemokama pamoka. Bet Evelina nebuvo linkusi mokyti,s ji buvo bukai, gera moterele. Apie Evelinos kvailuma ir naivuma butu galima knyga parasyti, jos visas gyvenimas tai nesibaigenti naivumo upe kuri teka ir teka per kvailumo slenius. Aisku daugumai ji atrode gera, miela, teisingai gyventi moteris. Tikras karmos egzistavimo irodymas. Buk geras kitiems ir tau gerumu bus atlyginta. Slykstu buvo jos klausytis kiekviena diena, tauskiant apie tai kokia nuostabi jos seima. Pastebejau kad tai erzino ne vien tik mane. Bet kiti juk nezinojo to ka zinojau as. Evelina net ir i nelabai gerus dalykus zvelge sviesiai ir kai ji apie juos kalbedavo jie neatrodydavo blogi. Tokia ji jau buvo, mazyti saules spindulesis. Bet kokio velnio ji nusprende spiginti man i akis.
Kai jai paskambinau ji negalejo kalbeti, todel pazadejo man perskambinti uz poros valandu. Sake kad turi man tinkanti darbo pasiulimo. Nors norejosi ja pasiusti po velniu, kokio galo ji kisasi i mano gyvenima, bet kazkodel mane tai suintrigavo. Koks tas darbas, kuris anot jos man galetu tikti.
Ji paskambino kaip zadejo, kalbejo dziugiai kaip visados. Mandagiai atsakiau i visus ikirius jos klausimus, kartkartemis kvailai nusikvatodavau. Mokejau apsimesti kai man to reikedavo. As kaip ir visos gyvates graziai atrodau tik kai tampu tuom i ka galima ideti pinigus. Evelina norejo man padaryti staigmena prase manes penktadieni apie desimta atvykti i kirpykla. Ten ji ketino mane supazindinti su savo klijantia. Ji apie mane siek tiek pasakojo ir toji moteris manim susidomejo. Evelina zinojo kad as ieskau darbo o pone Marija, kaip tik zadejo iskristi is verslo, kuris yra gana perlningas, del daug pelningesnio uzsiemimo. As galejau buti jos naujoj pavaduotoja. Ji man perleistu savo klientus, galeciau naudotis jos apartamentais, mokeciau nediduka mokesti, o gal net ten ir gyventi. Tai kad net nenutokiau apie koki darba kalbama nors buvau tikra, kad kalbama apie nelegalu kirpejos darba, turejau susitikti su ponia Marija. Man darbas buvo butinas. I darbo pokalbi einant reikejo pasitemti. Visa para neemiau nei laso i burna, kad atrodiciau sviezia kaip gelyte. Pies iseidama is buto pazvelgiau i save veidrodyje ir sau pasirodziau esanti pakankamai padori. Nieks neturetu itarti apie mano zalyngus pomegius. Taip, taip as isgerinedavau. Moteriai taip nedera. Bet as buvau silpna ir turejau daugybe problemu, kurios mane alino. As tik norejau miegoti ir apie nieka negalvoti. Kad tik kuo maziau problemu. Pries izengdama i Evelinos kirpykla iskvepiau, mintiyse persizegnojau, issivepiau, suvaldziau virpuli ir uzejau vidun lyg man tai butu kasdieninis ritualas. As savim pasitikiu, bet netikiu. Pakabinus puspalti spintoje uzejau i kambari kuriame buvo Evelina ir ponia Marija. Pasisveikinau pusbalsiu, linkteleju. Marija pazvelge i mane vos akies krasteliu, ji labiau norejo megautis savo atvazdu veidrodyje. Evelina pribegusi prie manes, pakstelejo man i skruosta, krykstaudama kaip vaikas ir sveikindamasi, bei klausdama kaip man sekasi issitempe i viduri kambario. Kiek daug veidrodziu pasijutau nejaukiai, kazkokia maza.
- Naujas dekoras? - sutrikusi paklausiau.
Ji pradejo pasakoti apie tai kaip ivyko sis neparasta pasikeitimas. Marija vis dar spoksojo i savo atvaizda. Megavisi. Dar nezinojau, kad tai ji, bet tikejausi kad tai nebutus ji. Eva puole prie ponios ir ceksedama zirklemis trumpino jos plaukus. Ponia Marija atrode kaip ekscentriska penkesdesimtmete, pamirsusi visa padoruma. Jos plaukai buvo katik nudazyti reksminga ugnine raudona spalva. Ir trumpu plauku sukuosena. Bus labai reikli bobele. Taigi kai Evelina baige savo darba ir nuemusi nuo klientes skraiste ponia Marija pagaliau atsistojusi ir atsisukusi i mane nuzvelge mane nuo galvos iki koju. Ji auksta, liekna moteris, kiek prastokos figutos, nei papu nei siknos, platokais klubais ir su keistai giliu randu nosyje. Ir stai suvokiau, kad si moteris ne seip sau kazkas. Tokius kaip ji vadinau neperskaitomais. As tokiu bijojau, bet ir dziaugiausi kad ju yra.
Ponia Marija negaiso laiko ir pradejo klausineti.
- Ar tu gali nuspeti zmoniu ateiti.
Sutrikau, bet nepasimeciau.
- Ne. - Nesirosiau meluoti.
- Evelina, - Ji pasisuko i akivaizdziai sutrikusia moteri.
- Evelina galvoja kad as aiskerege. - Ir klausiau ir teigiau.
- Bet ateities nematai? - Ji vel pasisuko i mane.
- As kartais paziurejus i zmogu zinau kai kuriuos dalykus kuriu negalima zinoti vien tik pazvelgus i zmogus.
- Ka zinai?
- Daug ka?
- Pavizdziui?
- Apie jus nieko negaliu pasakyti. - Supratau kad ji tikisi irodymo
- Kodel?
- Kartais negaliu. Dar nezinau kodel.
- Tada kaip man zinoti? kad tu gali tai daryti.
- O kodel mes is vis apie tai kalbam?
- Vaikeli jai tikrai sugebi kazka tokio apie ka man pasakojo Evute, tuomet as tau galiu pasiuliti darbeli.
- Koki darbeli?
- Tapti bureja.
- Kuom?
O kazkada juk kirbejo tokia mintis. Mulkinti kvailius.
- Atliksim mazyti bandimuka pas mane ryt bute. Desimta buk ateis viena moterele. Paziuresim ka moki.