- Na ar toli jis tave nuvežė?
- ???
- Išdidumas.
Atodusis. Regis, kažkas gyvenime darė daug klaidų. O vienintelis, kuris drysta pamokslauti eilinis šio gyvenimo turistas. Trumpalaikis vizitas šioje žemėje, o tada sekantis ir dar sekantis, gyvenimas. 
- Laimiga su savo skudarais? Karjera?
- Nelabai... - Neturiu kur dėti akių iš gėdos. - Ar gi būčiau taip dariusi jeigu būčiau žinojusi kuo viskas baigsis?
Ašku, kiti geriau žino kaip man reikėjo gyventi. Bet aš nugyvenau taip kaip man rodėsi bus teisingiau. Reikėjo pasirūpinti savo gerove. Mano laikas stovi, o štai kitų virte verda. Nei pramogų, nei atostogų. Darbas - sutuoktinis, kompiuteris - meilužis. Tik tiek tų moteriškų poreikių. Asmeninio gyvenimo istorija - nulis.
Štai kam atiduodamos visos mano gyvenimo valandos, išdidumui.

Laikas sugrįžti iš pelenų karalystės. Dešimt metų nugyventa už akmens. Nedaviau sau tokio pažado. Atėjo laikas drąsą parodyti. Laikas rašyti.

Geresnių laikų.

Restoranas buvo apytuštis kai užėjo du vyrai. Irina su klubu mane stumtelėjo, kad eičiau jų pasodinti. Supratau jos pasiustą signalą: \"Pavarvink seilę, akis paganyk\". Abu vyrai buvo tikrai dailus. Priėjusi prie jų pasisveikinau ir palydėjau prie geriausio staliuko su puikiu vaizdų. Atnešusi menių kukliai nusišypsojau, nedrąsiai žvilgtelėjau į vieną po to į kitą. Tikrai gražus vyrai. Pastaruoju metu jaučiausi tarsi įsimylėjusi ir viskas buvo kur kas gražiau, ir visiems jaučiau simpatija. Tikriausiai niekas negalėtų paaiškinti iš kur tokie jausmai. Laimingi žmonės, būna kur kas geresni. Vienam vyru buvo apie keturiasdešimt. Jis man priminė mūsų bosą. Iš kart jam pajutau simpatija, o kitas buvo panašaus amžiaus kaip ir aš. Neįprasto ryškumo žalių akių ir retai pasitaikančios \"platinum blonde\" plaukų spalvos. Lygiai įdegusi oda, gal jis turėjo rytietiško kraujo, tamsiais antakiais, ilgom blakstienom. Kaip nupieštas. Tokie veidai labai gerai įsirėžia į atmintį. Per daug egzotiškas. Bet ne dėl to kažkas manyje sujudėjo, kai jis pažvelgęs į mane pradėjo užsakinėti. Sprangiai nurijau seiles. Pažįstamas. Iš visų pasaulio vietų ir įmanomų laikų, kodėl čia ir dabar. Darijus. Negali būti. Kaip galima pripažinti, savaime gaunasi neigti. Bet kai jiems nešiau kava buvau jau save nuraminusi, kad tai tik kvailas sutapimas. Maža tu su tapimų mano atmintis prasta, ypač tai pasijusdavo kai aš nuolat sukvailiodavau su savo įsivaizduojamais žmonių panašumais. Bet kai nukėlusi nuo padėklo kavos puodeli tiesiau ranka link žaliaakio išgirdau aiškiai:

-Na, manau Darijau, kad šitoje vietoje mes abu sutarsim...

Mano ranka sudrebėjo. Suskambo puodelis lėkštutėje iš šliukštelėjusi ant nykščio karštos kavos susilaikiau nenumetusi puodelio, o jį greitai pastačiusi atgal ant padėklo pusbalsiu atsiprašiau.

- Ar viskas gerai? - Darijus pasisuko į mane, nepyko.

- At... Atleiskit. Tuojau atneš kitą.

Apsisukau ir kone pribėgusi prie baro sušnypščiau Irinai, kad nuneštų kavos. Atsidūriau tualete virš kriauklės bandžiau nuryti su seilėm ir ašarom stiklo kamuoliuką įstrigusi gerklėje. Šalta, draskanti, dusinanti. Irina vos pravėrusi duris paklausė ar viskas gerai.

- Aptarnauk klientus aš negaliu.

- Kas nutiko?

- Papasakosiu vėliau.

Kamuoliukas nukrito į skrandį. Dabar skaudėjo dar smarkiau.

Nusišluosčiusi ašaras, nusiploviau vedą ir grįžusi prie durų į sale apsidairiau vyrų nebuvo, Irina nurinkinėjo indus nuo stalo. Tikriausiai pajutusi mano žvilgsni atsisuko.

- Na tai kas čia buvo? - Irena puse lūpų šypsodamasi paklausė.

- Draugas iš vaikystės.

- Aaaa... -numykė. - Gal ir pirma meilė.

Nieko neatsakiau. Meilė čia nieko dėta, o tik mudviejų paslaptis. Juk jis manęs neatpažino. Aš per daug neįsimintina, be to ko ne dvi dešimtis metų praėjo. Kas galėtų atpažinti žmogų po tiek metų.
Bet staiga prasivėrė duris žaliaakis kažko sugrįžo.

- Atleiskit klientas paliko lagaminėlį. Abi pažvelgėm į ant kėdės paguldyta lagaminėlį.

- Panele, ar jums viskas gerai?

Aš buvau nuo jo nusisukusi. Ne duok Dieve atpažins. Kamuoliukas vėl atsidūrė gerklėje.

- Viskas gerai. - Linktelėjusi galva trumpai žvilgtelėjau į jį norėjau įsitikinti, kad jis manęs neatpažino. Nenorėčiau, kad jis mane atrastų tokia, kokia dabar buvau aš.

Jeigu kilo didelis noras rašyti. Susikaupk ir leisk jam atslūgti.

Viena kvailyste gyvenime bus mažiau.

Sesioliko metu suzinijau kad laukiausi, zinojau ka daryti. Bet gi keturolikos metu mergaites neatsikratysi nuejus pas daktareli. Be reikalo tada leidausi perkalbama. Nujauciau kad vaikutis gimes tikrai nebus laimingas. Ne tokiem zmoniems vaikus i pasauli leisti. Jos tevas man prisieke, kad mergaite pasirupins ir ja uzaugins. Dvejojau, pasitikejau, o gal ir bijojau atimti gyvybe. Dar jos nejauciau esant savi kaip fizinio kuno, bet jauciau jos siela, baiksciai prisisliejuse prie mano sazines. Gal ji bus laiminga. Gal jis ja uzaugins gal ir as kada... Neketinau teketi uz tevo, o jis man ir nesiule. Nebepasitykejo manimi. Pirmi zodziai apie netiketa naujiena turejo buti kitokie, o ne: "Mane motina uzmus. Reikia darytis aborta." Kai mergaite gime, maciau ja vos kart. Kaip ir zinojau, naujegimiai baisiai negrazus. Kaip tokiam sutverimui galima pajausti ta stebuklinga meilia. Nors dar ir posiolei atminty smeksteli jos susiraukslejusi irudusi pedute. Gime visu menesiu per anksti. Neatsimenu nei kiek svere nei koks ugis buvo. Zinau kad varda dave Kristina. Nezinau kiek pasaulyje moteru sugeba taip jaustis, bet kai ja palikau skaundanciom ir kaistanciom krutim, jauciusi visiskai rami, tevelis ja gerai pasirupins. Jis ja beprotiskai buvo isymelejas dar negimuse. Zadejo jai ir dangu ir zvaigzdes.

Kur dabar dingi jo ta beprotybe? Kur ta meile?

Atvykusi i ju namus buvau sutikta jo jaunos ir ir labai nescios zmonos kuri sumanim net nepasisveikino. Uzejusi vidun net nesivarginau nusiauti batu, buvau isiutusi ir nusiteikusi karyngai. Pries atvykdama pasistengiau kad tas vyrukas kuris sugalvojo is manes pasisaipyti bei jo barakuda suzinotu kad as ne seip kokia vistele su kuria galima daryti ka nori. Ant odines ju sofos hole nusveiciau skolinta odini rankinuku ir atsisaksciusi taip pat skolinta puspalti parodziau puikius skolintus drabuzius. Atmeciau maneringai puikius ilgus riskiai nudazytus plaukus. Jos zvilgsnis is niekinancio persimaine i nuostaba. Grieztu tonu siaubingu akcentu paliepau.

- Kviesk seiminka ir vaikeli.

Maniau kad puls man i atlapus bet kazkaip susivaldziusi nukauksejo kviesti savo vyro. Patogiai issidrebiau fotelyje bet pamaciusi ant spinteles stovinti grafina su rudu gerimu nusprendziau isgerti "ant drasos". Sliukstelejau gerimo i stikline net nezinau ko, kai isgirdau parkauksint ja ir dar vienus zingsnius. Mauktelejau is stiklines ir atsisukau i juos. Jo veide smestelejo nuostaba. Nors burna degino alkoholis ir norejosi atsikoseti issiziojusi gracingai atsidusau tarsi megaudamasi puikiau gerimo taurumu. Vistiek smirdejo kaip dizelis.

Jo moteris burbtelejo apie mano nepakenciama akiplesiskuma. Keliones metu bandziau isivaizduoti kaip as elgsiuosi cia atvykusi, buvau pasiruosusi juos pribloksti tik nezinojau ar sugebesiu, bet turejau igimta talenta apsimesti kuo nesu ir man pavyko. Su savo gyvenimo klaida susidurusi akis i aki net neketinau rodyti savo baimiu, norejau ji apgauti kaip imanoma ziauriau. Andrius manes nepazino. Keturiolika metu zmogu keicia. Iki sios akimirkos jis mane mate tik kaip gerasirde miela sesiolikmete, kuri buvo silpna ir lengvai apgaunama. Juk kai sutikau pasimti Kristina gyventi pas save issidaviau esanti ta pacia kvaisa, gerasirde. O cia stovejo ju namuose kazkas kita.

- Ar mergaite jau pasiruosusi. - Pasisukusi uzdengiau kamsciu grafina. - Greiciau viska baigiam. Neturiu laiko ceremonijom.

Ir kaip tikejausi stai ji atsakomoji rekcyja, neapykanta. As valdau padeti.

- Na. - Perklausiau.

- Ji dar ruosiasi. - Piktai atsako.

- O gal verkia savo kambaryje?

- Ka? Ne!

- Nejuokink.

Prisiartinusi nuzvelgiau jo moteri kaip koki pigu namu interjiera bjaurojanti dekora.

Jis tai pastebejes dar labiau inirso. Jau buvo iprates kad visi su juo skaitosi ir jam jaucia tik pagaba. Mergele isiutusi jam isakinejo mane pastatyti i vieta. Bet tuo pasinaudojusi ji provokavau.

- Grazi tavo zmona, - sarkestiskai nusisiepau.

- Uzsiciaupk. - Dar kiek valdydamasis suktelejo man.

- Buvo laikas kai galejau viska tinkamai uzbaigti ir nebutu buve visos sitos istorijos. Butum sau laimingai gyvenes ir apie mane neprisimintum. Bet kur tau uzsimane. Ir uz ka man dabar visatai. Ar tu zinai kaip tu man siki gyvenima. Ir siki gyvenima jai. O sita tikiuosi tave apsiks nuo koju iki galvos. Ir kai tai nutiks. Buk geras padaryk visiem paslauga nusisauk arba pasikark.

Maniau kad jis man trens arba net puls smaugti, bet jis israudes stovejo sugniauzias kumscius. Jo zmona net nezinojau jos vardo pamaciusi kas darosi su jos brangiausioju pradejo grasinti iskviesti man milicija ir Kristina atiduoti i vaiku namus. Kai jis isgirdo zodi vaiku namai, jo isiutis pagaliau nukrypo teisinga linkme. Jis ant jos suriko, si net sudrebejo. Liepe kazkur jai eiti ir laukti kol viskas pasibaigs.

- Zinai kad turesi man sumoketi kad pasiimciau mergaite. - Tesiau toliau kaitindama situacija gal pagaliau baiksis viskas ir jis atsitokes. Na ir liurbis.

- Bet gi ji ir tavo dukra.

- Ne ji tavo dukra. Jei nori paslaugos , mokek.

Sumirksejo. Galejo duoti pinigu bet gi tam nebuvo pasiruosias, dukros gerove jam rupejo bet dabar jau abejojo kad elgesi teisingai.  Kol jis sviravo ant apsisprendimo ribos kazkokia keista nuojauta mane persmelke ir pazvelgusi i laiptu virsu isvydau mergaite uzverktom akim isbalusiai pirstai stpaudziancia tureklus. Ir jis suprato ka as matau pazvelge aukstyn. Velnes. Viskas buvo beviltiskai sugadint,a nes kaip tik ta akimirka kai as ja pajutau jis buvo paklauses kiek noriu.

- Kokia didele. - Nustebusi islemenau.

Ji atrode kur kas vyresne su keista sukuosena ir auskarais ne tik ausyse bet ir antakyje lupoje snerveje ir dar bala zino kur.

- Tu ka, juokauji? - Net uzsikvatojau suprasdama kodel jis ja nori atsikratyti. Sitas vaikas gyva beda. Ji niekada nebus miela, amzinai maistaus ir bus galvos stausmaa iki gyvenimo galo. Be to ji buvo begalo panasi i jo jaujiause sesute. Skrandelyje dar karsciau uzsiliepnojas gerimas priverte trukteleti skrandi aukstyn.

Mergaite bus dar nelaimingesne nuo siol ir niekas jos nebepaguos viskas, ji dar viena prarasta siela.

Sesioliko metu suzinijau kad laukiausi, zinojau ka daryti. Bet gi keturolikos metu mergaites neatsikratysi nuejus pas daktareli. Be reikalo tada leidausi perkalbama. Nujauciau kad vaikutis gimes tikrai nebus laimingas. Ne tokiem zmoniems vaikus i pasauli leisti. Jos tevas man prisieke, kad mergaite pasirupins ir ja uzaugins. Dvejojau, pasitikejau, o gal ir bijojau atimti gyvybe. Dar jos nejauciau esant savi kaip fizinio kuno, bet jauciau jos siela, baiksciai prisisliejuse prie mano sazines. Gal ji bus laiminga. Gal jis ja uzaugins gal ir as kada... Neketinau teketi uz tevo, o jis man ir nesiule. Nebepasitykejo manimi. Pirmi zodziai apie netiketa naujiena turejo buti kitokie, o ne: "Mane motina uzmus. Reikia darytis aborta." Kai mergaite gime, maciau ja vos kart. Kaip ir zinojau, naujegimiai baisiai negrazus. Kaip tokiam sutverimui galima pajausti ta stebuklinga meilia. Nors dar ir posiolei atminty smeksteli jos susiraukslejusi irudusi pedute. Gime visu menesiu per anksti. Neatsimenu nei kiek svere nei koks ugis buvo. Zinau kad varda dave Kristina. Nezinau kiek pasaulyje moteru sugeba taip jaustis, bet kai ja palikau skaundanciom ir kaistanciom krutim, jauciusi visiskai rami, tevelis ja gerai pasirupins. Jis ja beprotiskai buvo isymelejas dar negimuse. Zadejo jai ir dangu ir zvaigzdes.

Kur dabar dingi jo ta beprotybe? Kur ta meile?

Atvykusi i ju namus buvau sutikta jo jaunos ir ir labai nescios zmonos kuri sumanim net nepasisveikino. Uzejusi vidun net nesivarginau nusiauti batu, buvau isiutusi ir nusiteikusi karyngai. Pries atvykdama pasistengiau kad tas vyrukas kuris sugalvojo is manes pasisaipyti bei jo barakuda suzinotu kad as ne seip kokia vistele su kuria galima daryti ka nori. Ant odines ju sofos hole nusveiciau skolinta odini rankinuku ir atsisaksciusi taip pat skolinta puspalti parodziau puikius skolintus drabuzius. Atmeciau maneringai puikius ilgus riskiai nudazytus plaukus. Jos zvilgsnis is niekinancio persimaine i nuostaba. Grieztu tonu siaubingu akcentu paliepau.

- Kviesk seiminka ir vaikeli.

Maniau kad puls man i atlapus bet kazkaip susivaldziusi nukauksejo kviesti savo vyro. Patogiai issidrebiau fotelyje bet pamaciusi ant spinteles stovinti grafina su rudu gerimu nusprendziau isgerti "ant drasos". Sliukstelejau gerimo i stikline net nezinau ko, kai isgirdau parkauksint ja ir dar vienus zingsnius. Mauktelejau is stiklines ir atsisukau i juos. Jo veide smestelejo nuostaba. Nors burna degino alkoholis ir norejosi atsikoseti issiziojusi gracingai atsidusau tarsi megaudamasi puikiau gerimo taurumu. Vistiek smirdejo kaip dizelis.

Jo moteris burbtelejo apie mano nepakenciama akiplesiskuma. Keliones metu bandziau isivaizduoti kaip as elgsiuosi cia atvykusi, buvau pasiruosusi juos pribloksti tik nezinojau ar sugebesiu, bet turejau igimta talenta apsimesti kuo nesu ir man pavyko. Su savo gyvenimo klaida susidurusi akis i aki net neketinau rodyti savo baimiu, norejau ji apgauti kaip imanoma ziauriau. Andrius manes nepazino. Keturiolika metu zmogu keicia. Iki sios akimirkos jis mane mate tik kaip gerasirde miela sesiolikmete, kuri buvo silpna ir lengvai apgaunama. Juk kai sutikau pasimti Kristina gyventi pas save issidaviau esanti ta pacia kvaisa, gerasirde. O cia stovejo ju namuose kazkas kita.

- Ar mergaite jau pasiruosusi. - Pasisukusi uzdengiau kamsciu grafina. - Greiciau viska baigiam. Neturiu laiko ceremonijom.

Ir kaip tikejausi stai ji atsakomoji rekcyja, neapykanta. As valdau padeti.

- Na. - Perklausiau.

- Ji dar ruosiasi. - Piktai atsako.

- O gal verkia savo kambaryje?

- Ka? Ne!

- Nejuokink.

Prisiartinusi nuzvelgiau jo moteri kaip koki pigu namu interjiera bjaurojanti dekora.

Jis tai pastebejes dar labiau inirso. Jau buvo iprates kad visi su juo skaitosi ir jam jaucia tik pagaba. Mergele isiutusi jam isakinejo mane pastatyti i vieta. Bet tuo pasinaudojusi ji provokavau.

- Grazi tavo zmona, - sarkestiskai nusisiepau.

- Uzsiciaupk. - Dar kiek valdydamasis suktelejo man.

- Buvo laikas kai galejau viska tinkamai uzbaigti ir nebutu buve visos sitos istorijos. Butum sau laimingai gyvenes ir apie mane neprisimintum. Bet kur tau uzsimane. Ir uz ka man dabar visatai. Ar tu zinai kaip tu man siki gyvenima. Ir siki gyvenima jai. O sita tikiuosi tave apsiks nuo koju iki galvos. Ir kai tai nutiks. Buk geras padaryk visiem paslauga nusisauk arba pasikark.

Maniau kad jis man trens arba net puls smaugti, bet jis israudes stovejo sugniauzias kumscius. Jo zmona net nezinojau jos vardo pamaciusi kas darosi su jos brangiausioju pradejo grasinti iskviesti man milicija ir Kristina atiduoti i vaiku namus. Kai jis isgirdo zodi vaiku namai, jo isiutis pagaliau nukrypo teisinga linkme. Jis ant jos suriko, si net sudrebejo. Liepe kazkur jai eiti ir laukti kol viskas pasibaigs.

- Zinai kad turesi man sumoketi kad pasiimciau mergaite. - Tesiau toliau kaitindama situacija gal pagaliau baiksis viskas ir jis atsitokes. Na ir liurbis.

- Bet gi ji ir tavo dukra.

- Ne ji tavo dukra. Jei nori paslaugos , mokek.

Sumirksejo. Galejo duoti pinigu bet gi tam nebuvo pasiruosias, dukros gerove jam rupejo bet dabar jau abejojo kad elgesi teisingai.  Kol jis sviravo ant apsisprendimo ribos kazkokia keista nuojauta mane persmelke ir pazvelgusi i laiptu virsu isvydau mergaite uzverktom akim isbalusiai pirstai stpaudziancia tureklus. Ir jis suprato ka as matau pazvelge aukstyn. Velnes. Viskas buvo beviltiskai sugadint,a nes kaip tik ta akimirka kai as ja pajutau jis buvo paklauses kiek noriu.

- Kokia didele. - Nustebusi islemenau.

Ji atrode kur kas vyresne su keista sukuosena ir auskarais ne tik ausyse bet ir antakyje lupoje snerveje ir dar bala zino kur.

- Tu ka, juokauji? - Net uzsikvatojau supradama kodel jis ja nori atsikratyti. Sitas vaikas gyva beda. Ji niekada nebus miela, amzinai maistaus ir bus galvos stausmaa iki gyvenimo galo. Be to ji buvo begalo panasi i jo jaujiause sesute. Skrandelyje dar karsciau uzsiliepnojas gerimas priverte trukteleti skrandi aukstyn.

Mergaite bus dar nelaimingesne nuo siol ir niekas jos nebepaguos viskas, ji dar viena prarasta siela.

Kaip norėčiau mokėt gražiai piešti.

Aš net jau turiu scenarijų.

Kaip norėčiau jį piešti.

:)~

Gal mano jėga išsivadėjo.
Gal tikslu laiku nesusikūriau.
Seniau buvo paprasčiau. Noro gyventi, kovoti, keršyti buvo daugiau. Gal kas diena patiriamas smurtas, teroras, patyčios buvo varomoji jėga. Kai nebeliko prieš ką šiepti dantis, aš išsekau. Nors kas diena norisi spardyti sienas, baldus, kažką išmesti pro langą, ar su mašina išversti lėtai judančius automatinius vartus.
Vaikystėje patirtas karštis mane sudegino, kaip žmogų. Jeigu nebeturi dėl ko verkti, nejausti kraujo skonio nuo nulaižomų žaizdų, kimaus klykimo ir mosikavimo rankomis, greitų žingsnių bėgant nuo ar pas priešą. Neliko karčių, gličių seilių rijimo ir springimo jomis. Raibuliuojančio vaizdo paskendusio ašarose. Neliko dvasios noro išgyventi bet kokia kaina.
Liko tik nieko nežadanti padorus paklusnumas.
Nebeliko mano oponentų.
Sudie... D. N. - trumpas gyvenimo karšti.

Lauke, atsisėdau ant suoliuko ir įsispoksojau į vieną tašką, paskęsdamas prisiminimuose, apie vaikystę.
Gabrielė buvo graži mergaitė, labai miela, švelnių veido bruožų, kiek stambesnė už kitas mergaites, bet sulaukusi keturiolikos, ji jas visas pralenkė savo dailiomis kūno formom. Ji buvo nuoširdi, tyra, draugiška, rūpestinga. Ji buvo mano svajonių žmona. Nuo pat penkerių metų aš jau suvokiau, kad ji yra mano žmonos idealas. Syki apie tai užsiminiau močiutei Antosei. Ji man pasakė, kad aš tokioms kaip ji, esu per lėtas. Mane tai prislėgė. Gerą mėnesį kankino nemiga. Štai kokie tada buvo mano nevaikiški rūpesčiai. Aš buvau per prastas. Pamatęs kaip mano klasiokas keičiasi fiziškai dėl sportinio plaukimo užsiėmimų, jais pats susidomėjau ir pradėjau lankyti baseiną. Tikėdamasis, kad tapsiu kur kas patrauklesnis už savo varžovą Tadą. Pamažu ir aš pradėjau keistis. Ir tie pasikeitimai mane privertė pasijusti geriau, ėmiau labiau savimi pasitikėti. Bet Gabrielė manęs nematė.
Dešimtoje klasėje mano jausmai Gabrieliai buvo jau kitokie. Kaip močiutė Antosė pasakytų. Aš dėl jos nebedžiuvau. Aplink buvo daug gražių mergaičių, kurios man buvo malonios ir jų dėmesiu nesiskundžiau. Tiesa, pirmoji meilės pamoka keistai persypinė su sudaužytos širdies istorija.
Iš paralelinės klasės su kuria dalinomės rūbine, mergaičių pradėjau gauti slaptus laiškelius. Kažkas žaidė Kupidoną. Striukės kišenėje kone kas diena rasdavau saldžiais moteriškais kvepalais iškvepintus raštelius su gana juokingais meilės prisipažinimais ir eilėraštukais. Galiausiai per mokykloje surengta kalėdini vakarėli apsireiškė ji. Pirmoji mergaitė. Tai buvo Sonata. Aukšta, liekna, kukli mergaičiukė. Tai jos draugės mus suvedė, neištvėrusios mano abejingumo. Mudu trumpai pasikalbėjom. Uždavėm vienas kitam keletą klausimų. Pasišypsojom vienas kitam, patylėjom ir tam kartui vienas su kitu atsisveikinome. Bet aš jos taip lengvai nepamiršau, sutikęs jai visada nusišypsodavau pasakydavau labas. Po to pradėjau ją lydėti namo. Eidami šnekučiuodavomės, juokdavomės. Ji buvo labai mandagi. Gal kiek susikausčiusi. Ir vieną kartą. Mums besišnekučiuojant autobusų stotelėje susidūriau akis į akį su Gabrielę. Tą akimirka pasijutau kaip pričiuptas nusikaltimo vietoje. Aš ją išdaviau. Išdaviau savo pirmuosius meilės jausmus su kita. Ir gal man tik pasivaideno, bet jos reakcija ir nebuvo tik eilinė nuostaba. Ji atėjo į stotele, net nenutuokdama, kad čia gali mane sutikti. Aš laikiau Sonata už rankos ji buvo prisispaudusi prie manęs. Ir štai staiga nežinau kodėl nusprendžiau pasisukti į kairę lyg kas iš ten būtų mane pakvietęs. Gabrielė stovėjo nejudėdama gal už penkių žingsnių nuo mūsų. Jos apstulbimas buvo sumišęs su liūdesiu ir nusivylimų. Ant jos lijo lietus. Tai tik dar labiau sustiprino įspūdį, kad jai buvo velniškai skaudu. Tas nieko nesakantis liūdnas nuolankaus šunelio žvilgsnis, mane sukaustė. Net nepajutau kaip paleidau Sonatos ranką ir visu kūnų pasisukau į Gabrielę. Bet ji nuleido galvą ir pro mus praėjo. Ji nuėjo tolyn gatve. Ant jos vienplaukės galvos lijo šaltas Kovo mėnesio lietus. O mudu su Sonata stovėjom kaip du piktavaliai nusikaltėliai, stiklinėje stotelėje po stogeliu. Gal būt man tą kartą pasivaideno, kad jai vis dėl to buvo skaudu mane matyti laiminga su kita. Gal būt ji visada mane laikė atsarginiu variantu, jei nepasiseks su Tadu. Visada bus Tomas. Juk jie broliai, koks gi čia skirtumas. Po viso šio įvykio mano mintis susijaukė ir mudviejų su Sonata santykiai pasidarė nebe tokie nuoširdus. Kažkaip nevalingai bandžiau ją atplėšti nuo savęs. Ir kai pasakiau jai kad mums geriau daugiau nebesusitikinėti, jau ta pati vakarą buvau gerai apkultas jos vyresnio brolio. Bučiau apsigynęs, bet tyčia leidausi nubaudžiamas. Tai buvo mano atpildas.

Tik sutemus parsliūkinau namo. Buvo Balandžio vidurys. Gatvele eidamas kelis kartus sustojau atsikvėpti, nes velniškai skaudėjo šoną. Išgirdęs už savęs žingsnius, nedrįsau atsisukti, nes atpažinau savo palydovą iš augintinio nagučių caksėjimo į asfaltą. Gabrielė iš pasivaikčiojimo su Maurų grįžinėjo namo. Tikėjausi, kad ji mane aplenks. Nusukau veidą į tamsą. Bet ji stovėjo už manęs. Mauras kelis kartus bakstelėjęs šalta, drėgna nosimi man į delną, lyžtelėjo kruvinus pirštus. Vis dar tikėjausi kad ji nueis. Bet ji čiupo mane už parankės ir netarusi nei žodžio sparčiu žingsniu mane nusivedė į mano namus. Iš kišenės vikriai ištraukė raktus. Nieko neklausinėdama, lyg tai jau būtų dariusi daugybę kartų atidarė lauko duris ir mane įsitempė vidun. Atsiklaupusi priešais mane atrišo batus ir juos nutraukė nuo kojų. Namuose nieko nebuvo. Niekur nedegė šviesa. Ji prie durų rankenos pririšo Mauro pavadėlį. Vis dar tylėjo, aš bandžiau nusirengti striukę. Bet vos kilstelėjus ranką į petį lyg su kūjų trinktelėjo viską užgniaužiantis skausmas. Ji padėjo man atsargiai išsinerti iš striukės, pati greit nusivyniojusi nuo kaklo šaliką, nusispyrė batus. Nustūmė mane į kambarį. Atsisėdau ant savo lovos. Uždegė ant rašomojo stalo stovinčia stalinę lempą. Kambarys prisipildė šiltos geltonos šviesos. Nors ant jos veido krito nakties šešėliai, sugebėjau įžvelgti jos veide susirūpinimą ir liūdesį. O gal tik norėjau tai matyti.   Mano širdis suplazdėjo prisipildžiusi vilčių, kad aš jai vis dėl to rupiu. Ir iš tiesų, mudu buvome visiškai vieni. Ji man padėjo nusivilkti marškinius ir aš priešais ją sėdėjau iki pusės nuogas su nubrozdintu šonu ir su neįsivaizduojamo dydžio mėlyne ant kairės rankos žasto iki pat mentės. Ji į mane pažvelgė su tikiu skausmu, tarsi jaustų kaip man skaudą. O aš jau buvau atsiskyręs nuo skausmo. Tarsi plaukiojau pavogtam fantazijų pasaulyje. Filmo herojus, imtymioje aplinkoje, pusnuogis, po rimtos kovos su priešu, likęs vienumoje su rūpestingą mylimąją, pasiruošusia išbučiuoti kiekvieną žaizdelę. Tai būtu puiki įžanga meilės aktui. Du jauni kūnai susilietų pirmai nepakartojamai nakčiai. Aš pirmą kartą sugavau save mastanti apie tai. Aš niekada apie Gabrielia taip negalvodavau, kad ji ir aš. Mes buvome du nekalti vaikai. O dabar aš svajojau apie tai...
Ji atsinešė vatos tamponu, dubenėlį šilto vandens ir frotinį rankšluostį. Atsargiai valė nubrozdintą šoną, prispaudusi rankšluosti man prie juosmens leisdama sukruvintam vandeniui į jį susigerti. Ji žiūrėjo į mano žaizdą ir man rodėsi, kad ji nemirksi, kad visas jos dėmesys dabar sutelktas į tai, kaip man nesukelti skausmo. Aš buvau devintam danguje. Mano mintis sukosi apie karštus bučinius, glamones, atodūsius, jos odos šilumą. Bet kas sukosi jos galvoje. Staiga, pajutęs, kad mane krešia šaltis, atsitokėjau. Nieko nebus, aš sužeistas karys, beveik invalidas, kokį malonumą galėčiau sutekti savo globėjai, jei iš skausmo galėčiau primyšti į kelnes, kai ji mane pašventino spiritų. Net negalėjau apsakyt kaip man gėlė ir degino. Kažkas buvo ne taip. Skausmas buvo kažkoks nepakeliamas. Ir vos ji tai supratusi aiktelėjusi pažvelgė į mane ir pirmą kartą per visą vakarą pusbalsiu sušnabždėjo.
- Tau kažkas lūžo?
Po to, kai linktelėjau galvą, suvokiau, kad iš tiesu nežinau ar man kas lūžo. Apgaubusi mane pledu atnešė man karštos arbatos ir prilaikydama abiem rankom leido lėtai gurkšnoti arbatą. Staiga išgirdom kaip sulojęs Mauras šoko ant durų ir pradėjo įnirtingai loti. Po velnių, kažkas grįžo namo. Man pasidarė taip liūdna ir pikta. Viskas baigta. Mano filmas, jis baigėsi net neprasidėjęs. Tarpduryje pasirodė Tadas. Jis atrodė labiau įsiutęs negu nustebęs. Kaip rūpestingi tėvai mane apipylė klausimais, kur, kaip man skaudą. Išvežė į traumatologinį. Sėdėjau ant galinės sėdynės automobilyje. Tadas su Gabriele kalbėjosi. Manęs čia nebuvo. Gabrielė visa priklausė Tadui. Ji daugiau nei karto nepažvelgė į mane. Ir kaip ji drįso ji guosti ir raminti. Vien tik žvilgsniu prieš tai, tiek daug suteikusi man vilties. Kas ji per žmogus. Veidmainė? Kas aš jai sužeistas kačiukas, mielas, na bet ką padarysi, tik kačiukas. Galėjau pradėt cypti iš skausmo ir nevilties. Jos žvilgsnis. Žvilgsnis į Tada buvo taip lengvai perprantamas. Ji tirpo jo tamsių akių gelmėje. Jos protas suskystėjo ir susileido, kaip ir tą kartą man autobusu stotelėje. Visada ir dėl visko kalta ji.
Sugniaužęs į kumštį su kita stipriai patryniau pirštais krumplius bandydamas sumažinti tą veržimą delne ir prištuose, trokštančiuose atsitrenkti į kietą paviršių. Skausmas, maskuojamas po skausmu. Aš buvau čia, šiandien ir dabar. Sėdėjau ant suoliuko, o priešais mane stovėjo ji, Gabrielė, po šitiek metų. Mano mieloji, pirmoji...