Žvangantis varis (tesinys 1)

Lauke, atsisėdau ant suoliuko ir įsispoksojau į vieną tašką, paskęsdamas prisiminimuose, apie vaikystę.
Gabrielė buvo graži mergaitė, labai miela, švelnių veido bruožų, kiek stambesnė už kitas mergaites, bet sulaukusi keturiolikos, ji jas visas pralenkė savo dailiomis kūno formom. Ji buvo nuoširdi, tyra, draugiška, rūpestinga. Ji buvo mano svajonių žmona. Nuo pat penkerių metų aš jau suvokiau, kad ji yra mano žmonos idealas. Syki apie tai užsiminiau močiutei Antosei. Ji man pasakė, kad aš tokioms kaip ji, esu per lėtas. Mane tai prislėgė. Gerą mėnesį kankino nemiga. Štai kokie tada buvo mano nevaikiški rūpesčiai. Aš buvau per prastas. Pamatęs kaip mano klasiokas keičiasi fiziškai dėl sportinio plaukimo užsiėmimų, jais pats susidomėjau ir pradėjau lankyti baseiną. Tikėdamasis, kad tapsiu kur kas patrauklesnis už savo varžovą Tadą. Pamažu ir aš pradėjau keistis. Ir tie pasikeitimai mane privertė pasijusti geriau, ėmiau labiau savimi pasitikėti. Bet Gabrielė manęs nematė.
Dešimtoje klasėje mano jausmai Gabrieliai buvo jau kitokie. Kaip močiutė Antosė pasakytų. Aš dėl jos nebedžiuvau. Aplink buvo daug gražių mergaičių, kurios man buvo malonios ir jų dėmesiu nesiskundžiau. Tiesa, pirmoji meilės pamoka keistai persypinė su sudaužytos širdies istorija.
Iš paralelinės klasės su kuria dalinomės rūbine, mergaičių pradėjau gauti slaptus laiškelius. Kažkas žaidė Kupidoną. Striukės kišenėje kone kas diena rasdavau saldžiais moteriškais kvepalais iškvepintus raštelius su gana juokingais meilės prisipažinimais ir eilėraštukais. Galiausiai per mokykloje surengta kalėdini vakarėli apsireiškė ji. Pirmoji mergaitė. Tai buvo Sonata. Aukšta, liekna, kukli mergaičiukė. Tai jos draugės mus suvedė, neištvėrusios mano abejingumo. Mudu trumpai pasikalbėjom. Uždavėm vienas kitam keletą klausimų. Pasišypsojom vienas kitam, patylėjom ir tam kartui vienas su kitu atsisveikinome. Bet aš jos taip lengvai nepamiršau, sutikęs jai visada nusišypsodavau pasakydavau labas. Po to pradėjau ją lydėti namo. Eidami šnekučiuodavomės, juokdavomės. Ji buvo labai mandagi. Gal kiek susikausčiusi. Ir vieną kartą. Mums besišnekučiuojant autobusų stotelėje susidūriau akis į akį su Gabrielę. Tą akimirka pasijutau kaip pričiuptas nusikaltimo vietoje. Aš ją išdaviau. Išdaviau savo pirmuosius meilės jausmus su kita. Ir gal man tik pasivaideno, bet jos reakcija ir nebuvo tik eilinė nuostaba. Ji atėjo į stotele, net nenutuokdama, kad čia gali mane sutikti. Aš laikiau Sonata už rankos ji buvo prisispaudusi prie manęs. Ir štai staiga nežinau kodėl nusprendžiau pasisukti į kairę lyg kas iš ten būtų mane pakvietęs. Gabrielė stovėjo nejudėdama gal už penkių žingsnių nuo mūsų. Jos apstulbimas buvo sumišęs su liūdesiu ir nusivylimų. Ant jos lijo lietus. Tai tik dar labiau sustiprino įspūdį, kad jai buvo velniškai skaudu. Tas nieko nesakantis liūdnas nuolankaus šunelio žvilgsnis, mane sukaustė. Net nepajutau kaip paleidau Sonatos ranką ir visu kūnų pasisukau į Gabrielę. Bet ji nuleido galvą ir pro mus praėjo. Ji nuėjo tolyn gatve. Ant jos vienplaukės galvos lijo šaltas Kovo mėnesio lietus. O mudu su Sonata stovėjom kaip du piktavaliai nusikaltėliai, stiklinėje stotelėje po stogeliu. Gal būt man tą kartą pasivaideno, kad jai vis dėl to buvo skaudu mane matyti laiminga su kita. Gal būt ji visada mane laikė atsarginiu variantu, jei nepasiseks su Tadu. Visada bus Tomas. Juk jie broliai, koks gi čia skirtumas. Po viso šio įvykio mano mintis susijaukė ir mudviejų su Sonata santykiai pasidarė nebe tokie nuoširdus. Kažkaip nevalingai bandžiau ją atplėšti nuo savęs. Ir kai pasakiau jai kad mums geriau daugiau nebesusitikinėti, jau ta pati vakarą buvau gerai apkultas jos vyresnio brolio. Bučiau apsigynęs, bet tyčia leidausi nubaudžiamas. Tai buvo mano atpildas.

Tik sutemus parsliūkinau namo. Buvo Balandžio vidurys. Gatvele eidamas kelis kartus sustojau atsikvėpti, nes velniškai skaudėjo šoną. Išgirdęs už savęs žingsnius, nedrįsau atsisukti, nes atpažinau savo palydovą iš augintinio nagučių caksėjimo į asfaltą. Gabrielė iš pasivaikčiojimo su Maurų grįžinėjo namo. Tikėjausi, kad ji mane aplenks. Nusukau veidą į tamsą. Bet ji stovėjo už manęs. Mauras kelis kartus bakstelėjęs šalta, drėgna nosimi man į delną, lyžtelėjo kruvinus pirštus. Vis dar tikėjausi kad ji nueis. Bet ji čiupo mane už parankės ir netarusi nei žodžio sparčiu žingsniu mane nusivedė į mano namus. Iš kišenės vikriai ištraukė raktus. Nieko neklausinėdama, lyg tai jau būtų dariusi daugybę kartų atidarė lauko duris ir mane įsitempė vidun. Atsiklaupusi priešais mane atrišo batus ir juos nutraukė nuo kojų. Namuose nieko nebuvo. Niekur nedegė šviesa. Ji prie durų rankenos pririšo Mauro pavadėlį. Vis dar tylėjo, aš bandžiau nusirengti striukę. Bet vos kilstelėjus ranką į petį lyg su kūjų trinktelėjo viską užgniaužiantis skausmas. Ji padėjo man atsargiai išsinerti iš striukės, pati greit nusivyniojusi nuo kaklo šaliką, nusispyrė batus. Nustūmė mane į kambarį. Atsisėdau ant savo lovos. Uždegė ant rašomojo stalo stovinčia stalinę lempą. Kambarys prisipildė šiltos geltonos šviesos. Nors ant jos veido krito nakties šešėliai, sugebėjau įžvelgti jos veide susirūpinimą ir liūdesį. O gal tik norėjau tai matyti.   Mano širdis suplazdėjo prisipildžiusi vilčių, kad aš jai vis dėl to rupiu. Ir iš tiesų, mudu buvome visiškai vieni. Ji man padėjo nusivilkti marškinius ir aš priešais ją sėdėjau iki pusės nuogas su nubrozdintu šonu ir su neįsivaizduojamo dydžio mėlyne ant kairės rankos žasto iki pat mentės. Ji į mane pažvelgė su tikiu skausmu, tarsi jaustų kaip man skaudą. O aš jau buvau atsiskyręs nuo skausmo. Tarsi plaukiojau pavogtam fantazijų pasaulyje. Filmo herojus, imtymioje aplinkoje, pusnuogis, po rimtos kovos su priešu, likęs vienumoje su rūpestingą mylimąją, pasiruošusia išbučiuoti kiekvieną žaizdelę. Tai būtu puiki įžanga meilės aktui. Du jauni kūnai susilietų pirmai nepakartojamai nakčiai. Aš pirmą kartą sugavau save mastanti apie tai. Aš niekada apie Gabrielia taip negalvodavau, kad ji ir aš. Mes buvome du nekalti vaikai. O dabar aš svajojau apie tai...
Ji atsinešė vatos tamponu, dubenėlį šilto vandens ir frotinį rankšluostį. Atsargiai valė nubrozdintą šoną, prispaudusi rankšluosti man prie juosmens leisdama sukruvintam vandeniui į jį susigerti. Ji žiūrėjo į mano žaizdą ir man rodėsi, kad ji nemirksi, kad visas jos dėmesys dabar sutelktas į tai, kaip man nesukelti skausmo. Aš buvau devintam danguje. Mano mintis sukosi apie karštus bučinius, glamones, atodūsius, jos odos šilumą. Bet kas sukosi jos galvoje. Staiga, pajutęs, kad mane krešia šaltis, atsitokėjau. Nieko nebus, aš sužeistas karys, beveik invalidas, kokį malonumą galėčiau sutekti savo globėjai, jei iš skausmo galėčiau primyšti į kelnes, kai ji mane pašventino spiritų. Net negalėjau apsakyt kaip man gėlė ir degino. Kažkas buvo ne taip. Skausmas buvo kažkoks nepakeliamas. Ir vos ji tai supratusi aiktelėjusi pažvelgė į mane ir pirmą kartą per visą vakarą pusbalsiu sušnabždėjo.
- Tau kažkas lūžo?
Po to, kai linktelėjau galvą, suvokiau, kad iš tiesu nežinau ar man kas lūžo. Apgaubusi mane pledu atnešė man karštos arbatos ir prilaikydama abiem rankom leido lėtai gurkšnoti arbatą. Staiga išgirdom kaip sulojęs Mauras šoko ant durų ir pradėjo įnirtingai loti. Po velnių, kažkas grįžo namo. Man pasidarė taip liūdna ir pikta. Viskas baigta. Mano filmas, jis baigėsi net neprasidėjęs. Tarpduryje pasirodė Tadas. Jis atrodė labiau įsiutęs negu nustebęs. Kaip rūpestingi tėvai mane apipylė klausimais, kur, kaip man skaudą. Išvežė į traumatologinį. Sėdėjau ant galinės sėdynės automobilyje. Tadas su Gabriele kalbėjosi. Manęs čia nebuvo. Gabrielė visa priklausė Tadui. Ji daugiau nei karto nepažvelgė į mane. Ir kaip ji drįso ji guosti ir raminti. Vien tik žvilgsniu prieš tai, tiek daug suteikusi man vilties. Kas ji per žmogus. Veidmainė? Kas aš jai sužeistas kačiukas, mielas, na bet ką padarysi, tik kačiukas. Galėjau pradėt cypti iš skausmo ir nevilties. Jos žvilgsnis. Žvilgsnis į Tada buvo taip lengvai perprantamas. Ji tirpo jo tamsių akių gelmėje. Jos protas suskystėjo ir susileido, kaip ir tą kartą man autobusu stotelėje. Visada ir dėl visko kalta ji.
Sugniaužęs į kumštį su kita stipriai patryniau pirštais krumplius bandydamas sumažinti tą veržimą delne ir prištuose, trokštančiuose atsitrenkti į kietą paviršių. Skausmas, maskuojamas po skausmu. Aš buvau čia, šiandien ir dabar. Sėdėjau ant suoliuko, o priešais mane stovėjo ji, Gabrielė, po šitiek metų. Mano mieloji, pirmoji...