Chemija

Niekas to nepastebi, bet...
Viskas prasideda nuo pat ryto. Jis prabunda ir kažkuriame ankstyvame ryto tarpsnyje jis pajunta staiga užplustant keistą viltį. Ji šiandien ateis. Tikriausiai ateis.
Jau vakaras, jis kaip visada čia, ir vėl viskas kartojasi. Nors jis susitelkias į kažką kitą, bet akies kraštelių stebi įėjimą ir kiekvienas siluetas be jokios logiškos priežasties tikrai ne jos. Jis ją pajunta. Aateinančia be garso, be riškių spalvų, be kvapo, ir jis ją pajunga, tiesiog savyje. Vos išvydęs, pajunta kaip į galvą tvoksteli kažkokia tonizuojanti enegija. Tampa linksmesnis, žvalesnis ir daug triukšmingesnis.
Ji niekada su niekuom nesisveikina. Kaip visada aristokratiškai išdidi ir beviltiškai kukli. Nors jis praktiškas, ir sugebantis meluoti sau. Jam užtenką ją pamatyti, kad nurimstų, prislopintas savimonės.
Kodėl jis džiūgauna, kodėl sau leidžia kažkaip ją jausti. Taip nedera. Ji ne jo tipo moteris. Bet kai jie netoli vienas kito, jis tikisi, kad ji girdi jo balsą, kad vieną dieną prisijungs prie pokalbio ir kažkas pasikeis. Ji pasirodys pasiputusi, kvaila ir ne pakenčiama, tada jis galės jos nemėgti taip kaip regis ji nemėgsta jo. Tada viskas niautralizuosis ir bus atstatyta pusiausvyra.
Akimirksniu pasidaro bjaurus ir arogantiškas. Jam nepatinka kaip jis jaučiasi, kai ji kažkur netoli, bet jo visai nematanti. Tokia abejinga ir šalta. Kodėl galima kažką jausti tokiai moteriai. Jis turi kur kas geresnę, ji yra jo pasididžiavimas. Jis planuoja ateiti su savo moterimi, kuri beabejonės yra neišvengiamas jo likimas.
Tuomet kodėl taip stipriai jis jaučia tą svetimą, nepažįstamą moterį, ne už grožį, protą ar samojį. Kas tokio fatališko, taip masina? Gal kelis kartus ją idėmiau stebėjo ir vistiek negalėtų apibudinti to kas joje tokio jaudinančio.