Gervės tėra imitacija

Žalią tuniką žnaibo ruduo,
šiurkštūs vėjai
krumpliais daužo į langą,

tylos aureolės apimtas
brolis nekalba,
neatsiliepia
dėl labai rimtos priežasties –
pragėrė duris,

gaila to žalčio vaiko,
sulenda galvos kupeton
ir ūturiuoja per dienų dienas
oratorijas,
nelyg lietų prišaukt!

dar įpila šviesos,
dar balčiau šypsos krūtinėj
jazminas ir uoslė
sureaguoja
lyg greitkelio briedis ragais.

Galiu sugrąžint visus vasarvidžius,
potvynius ir portobelo raganas,
o jis atsakys –
kam tau ruduo?
jei gervės tėra imitacija,

jei mes deginam
raganas ir ieškome
kitų! vėjas atneša

laikraščio skiautę,
primargintą ženklų ir suglamžytą:
kai būsi netoliese –
pranešk!
suspėsiu pasislėpti,

tavo mylimas brolis