(Atsi)sveikinimas su ginklais

Jau sudėjom ginklus, tik per naktį nesudedam bluosto,
Ir užauga tamsa – tiktai aš pasilikęs, kaip vaikas.
Atmintis, kaip lava, kaip pelynų ir nerimo tvaikas
Ir kartumas tulžies, kad tiktai pėdsekiai neužuostų.

Nesurastų mirtis, nesurastų košmariškos mintys,
Ir ruduo pro vartus neateitų – sakau – neateitų...
Kur girdėti švilpimas kai lūpos prišąla prie fleitų
Ir nors niekas nepuola vis viena vėl pradedi gintis.

Savo žodžių jėga, kai akmuo filosofinis sukas
Tavo kilpos svaidyklėj, bet gaila į orą išmesti.
Tu čia vienas lauke, kuriame tik semantika esti,
Čia nestoja tramvajai, jokie traukiniai net siaurukas.

Bėgiai baigėsi jau, pasiliko tik jambai ir pėdos,
Įspausta pasaga jau seniai nebelikusios Trojos.,
Neša vizijos ten, kur gyvųjų nenuneša kojos,
Naktimis dar gali pasimesti ūkuos Andromedos

Ir sugrįžti atgal, ten kur finišo liniją kerta,
Paradoksas ar ne – vėl vėžlys nugalėjo Achilą,
Net šarvai nesutrukdo, žiūrėk, jau ant podiumo kyla
Nusilenkti žiūrovams, galbūt, paskutinįjį kartą,

Kol dar galima švęsti, kol tylūs plojimai girdėti
Amfiteatro šviesoj suvarytų plebėjų iš gryčių.
Nuo baroko barakų, nuo turgaus ir jo magaryčių
Kai nėra ko daugiau iš savęs, nei atimt, nei pridėti.