pavasario cezaris

man skauda dangų kai per tyliai
malūnsparniai vaikus išbarsto
į strazdanotą miesto aikštę
 kažkas juodas avis sugynė  
  o tuo metu susprogsta pieva
   ir užsimerkusi klajoja    
    su tramdomaisiais marškiniais
     akla jas ganiusi gimdyvė    

man skauda žodį sudurtinį
ir įvardžiuotinį kad saulė
ilgiausią priesagą pagimdžius
 saulėgrąžoj augintų ją
  ir skauda minią šalį tautą
   tebesapnuojamą  gimtinę
    visas kišenėn susidėjau
     kad jos sušiltų manyje

balkoną skauda uždangstytą
nuo viską žinančių praeivių
kurie pro langus bruka maistą
 nors aš nė vieno neprašau
  man skaudą katiną prie rūsio
   kuris stovėjo pernai dingo
    ir skaudą tą kuris ant stalo
     nežiūri kaip aš tai rašau

man skauda kai kaimynas pyksta
kai krinta gėlės iš balkono
žmona jo krinta ir nueina
 lyg niekur nieko prisikėlus
  man skauda jų vaikus prie gatvės
   kai perėjoj skaičiuoja dryžius
    ir peršoka į sudryžuotus
     suaugusiųjų chalatus

man skauda jus kai trupa duona
iš jūsų rankų godžiai burnai
sočios linguojančios mašinos
 ir klausimą kaip tu laikais
  ir šunį skauda atlėpausį
   nustėrusį mieste per lietų
    kavinėj atverstą laptopą
     akis po nuleistais vokais

ir skauda man tave nes kurčias
esi gyvenime kai krykščia
iš pumpuro išlipęs vaikas
 su žiogo kardu ant krūtinės            
  ir žolę skauda kur prie namo
   prilietus kojas kelia pėdas
    bet debesų vata ant pirštų
     ir tu skrendi o kojos pinas   

man skauda meilę tą bekraštę
kai už kraštų ją susegiojam
ir užtrauktuką kai užstringa
 o pabaigos sulaukt baisu
  man skauda tuos kurie išklauso
   kai ausys pilnos jūros garso
    daugiau nei skauda už skaudžiausią
     ištart nutylimą esu