Vargonai

Nustebę susižvalgo šviesoforai,
pirmyn atgal keliu
prašvilpia autobusas,
su tuo pačiu
blunkančiu bilietu
važinėjasi moteris liūtė.

Tvinstant vakaro upėms,
esu tikras tik dėl rudens
įsigėrusio kvapo į plaukus,
o moteris liūtė purto karčius,
neatskirtum odos spalvos
nuo gaisro ar gesintuvo atodūsio.

Ji užtikrina:
– vištyčiai išaugo į paukščius
Atlantą perskristų,
ką ten vandentiekio atvedimas į namus,
prie palydovo
greičiau prisijungtų.

Perima naštos nešulius
iš vienos rankos į kitą,
neša rezginę su skambančiais vargonais
dzin dzan ir dzin
buteliai užgroja – giliai
giliai viskam dzin.