Svajojau apie rašykų virtualų pieštuką nuo pat pirmų dienų čia, o tos pirmos dienos buvo seniai, kai tekėjo nevanduo, ant Vilniaus stogų vaidenosi archangelas ir jo draugelis VuDu, kai pažinojau čia visus ir kiekvieną, skaičiau ir rašiau daug, kai rašykuose pastoviai vykdavo ginčai dėl parašyto 4-to, nes turėjo būti penketas, bent jau taip norėdavo Ema vilkė, ir dar buvo dėdė kurmis, kuris kažkada mane lydėjo į autobusą, nors iš dabartinės perspektyvos galvoju, kad jis dažniausiai buvo žiauriai apsirūkęs, ir mano bičiulis Do, ir prozerpina, Aivaras, Vytautas - žmonės, kurie pamojuodavo prasilenkdami VU kiemeliuose ar kažkur tarp Vilniaus senamiesčio kabakų, kurie vėliau pasirašinėjo man savo eilėraščių rinktines. Ir dabar niekas nemato mano pieštuko.

Užtat aš norėčiau daugiau skaityti. Nes šiaip kartais visai nieko. Ir dabar jau kažkaip įsipareigoju.

Ir Ačiū!