Astralinis

Taip jau buvo tą kartą
prisimenu rodos
sprogo žvaigždės tarytum
nuo žiedo paleistos granatos
ir lyg būtų dalinęs pusiau kas 
ir perplėšta oda
atitolom per šviesmečių
ištiestą ranką visatos

per gyvenimus buvusius
po ir prieš mirtį
net nebuvo mirties
dežavu jau kažkur tai regėjau
kaip pradingsta iš delno luobos
tavo glostantys pirštai
aš mačiau kaip jie nyra gilyn
ir kaip vėl priartėja

telpa ištisos kartos
į vieną vienintelį yrį
tarp vandens ir tarp valties
tik irklas tarp sielos eilučių
ir lyg nuotrupos krislas
visatos aky dar sužėri
įsisukę į laiko spiralę
kartojas buvimo likučiai

kur ėjai aš lyg
lieptas prie rūko pripratęs
vienąkart jau ieškojau tavęs
nesibaigiančioj dvasios bedugnėj
kad gyventi sugrįžę
atgal po astralinio rato
vėl į vieną sujungtume
kosminę mudviejų ugnį