Žvelk, angele, į savo būstą,
kaip Gyvenu kartą, bet kiekvieną dieną
Būties erozijoje Ne pagal grafiką mane
ištinka Proto aistros, Įskaudinta meilė
paneriu į Sietuvas,
nes Prieš mirtį norisi švelnaus
Kvėpavimo į marmurą
Palatoje Nr.6

Pamišėlio užrašai stipriau
už Bibliją, Ežiuk rūke, kaip
Baisiai gražūs eilėraščiai
Vulkano papėdėje tyresni,
nei Oneiron Virš pilkų debesų
Lašas poezijos Stepių Vilko
žodyje tikresnis
už Gyvenimo geismą,

jei Švelniai tariant, Kake Make,
Pasaulis ir yra vienatvė
net Soliary -
Pragaras vienišiems
toks pat kaip Gyvulių ūky, -
tas pats Būties šleikštulys
tokia pati Nepakeliama
būties lengvybė marinsis
Nežinomybėje

Prie Piedros upės – sėdėjau verkdama
Ko verkė pušys, juk Aš tave užmiršau
Ko Nyčė verkė?
Verkė savęs
Sofijos pasauly,

nes Vakarų fronte nieko naujo,
tik Juoda ir raudona
po Rašytojų kūju ir
Priklausomybių anatomijoje
Žmogus ieško prasmės,
Iki Šleikštulio Gatvėje tarp dviejų
bažnyčių –
Žmogus sau

Esu

Nusikaltimas ir bausmė -
iš Meilės
choleros metu,
Baltu ant juodo Idiotas
pasirašantis:
Jeigu
Juodasis obeliskas?...

O, ne, jokios Puikybės ir prietarų,
Pedras Paramas žino:
Tu palikai mane užmigusį...