Šilainių II

Šitas miestas sustingęs apjuostas tvirtovių
apvyniotas kaip autais alėjom ir bokštais
ir pridusęs balandis prišliaužęs gynybinį griovį
krenta veidu kažkur ties Šilainiais ir sprogsta
spengia saulės pabūklai pajuodę per visą zenitą
iš dangaus sninga gilzėm ir sielas suvarpo
kai asfaltu dar kvepia žolė ir mes sekam viens kitą
bėgdami iš tvirtovės briauna nuožulnaus kontreskarpo

antras žiedas nutrauktas kurio čia nei liko nei buvo
tik puolimo kryptis ir stovėti užmiršę herojai
ir betoniniai luitai per amžių į žemę sugriuvę
vis dar trupa nuo žingsnių ir byra į naktį po kojom
tik žolė taip tyli neišduoda pabėgusių vietos
ir tamsoj raudonai dar sužėri pakeltas prie lūpų
tarsi snaiperio ginklo gaiduko nulietas
suvyniotas istorijos gramas rudam popieriuke