Rašyk
Eilės (78136)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atsikėlusi ryte Gitana visų pirma kilsteli papilkėjusios užuolaidėlės kraštą. Nužvelgia savo kiemą: švariai nušluotos plytelės, toliau didžiuliai ūkiniai pastatai, senas klojimas. Tvartai jau seniai tušti, pjuvenų krūvoje už tvarto nesikapsto vištos, po krūmais nuo birželio kaitros nesislepia išdrikusios avys. Tik serbentų krūmai kaip dideli tingūs triušiai dar bando prasiskverbti pro didžiulę, dar nė karto šią vasarą nešienautą žolę prie tvoros, šalia dvarelio verandos. Ir kas gi nupjaus tą žolę aplink serbentų krūmus? Kai sunoks uogos, pati eis eis ratais, tūpčios aplinkui su kibirėliu rankoje ir numins toms smilgoms galvas. Paskui pajuodusiais pirštais išrinks iš uogų šapus ir mažus žalius vorelius, supils į puodą ir lėtai maišydama rymos šalia viryklės. Puodas lėtai burbuliuos ir Gitana labiau už viską norės pasidėti žiemai į spintelę šiek tiek šilumos, kai vakarinė saulė dar plieskia į verandos laiptus, ir tas visas mintis ir svajones, kurios, rodos, nutįsta kaip pailgi rūkai iš raistų: nutįsta per pievas aplink dvarelį. Bet ką tu čia prisvajosi. Sunku gyventi vienam. Kaime dar sunkiau. O kai gyveni vienui vienas vidury miškų ir raistų, kai jau tik kartą į savaitę nupėdini dulkėtu žvyrkeliu iki artimiausios gyvenvietės parduotuvės. Net susipykti su kuo nėra. Ant laiptų šildosi juodas kiemsargis, bet negi ant šunio pyksi, negi barsies. Ar jis kaltas, kad šitam dvarely viena kaip pirštas.

Gitana neiškojo kaltų, kad jai miškų apsuptyje prie melioracijos griovio tenka gyventi vienai. Nepyko ir ant Rainienės, kuri ją pasiėmė iš internato ir iš miestelio atsivežė į šitą nuošalų vienkiemį. „Internatinė! „- šaukdavo vaikai mokykloje. O Rainienė niekaip nešaukdavo. Buvo tyki ir rami, kartais paburnodavo, mokė švariai ravėti daržus, baltai tiesti stalą. Tik vėliau senoji atgulė į lovą ir besisukdama kieme Gitana matydavo, kaip laikas nuo laiko pasikelia kraštinio lango užuolaidėlė. Senoji jai primindavo namie kabojusius šventųjų paveikslus paauksuotais rėmeliais. Gitanai patiko galvoti, kad Rainienė irgi galėtų būti kokia nors šventoji. Dar gerai nežinojo, ką ji globotų, bet vakarais sėdėdama ant verandėlės laiptų įsivaizduodavo Rainienės rimtą veidą, įsiūtą į tuos auksinius rėmelius ir nuo tos minties tyliai sukrizendavo į saują. Pati Gitana labiausiai norėjo būti kaip Mergelė Marija. Kai autobusu važiuodavo į miestelio polikliniką ar sumokėti už elektrą, visada įsmukdavo į prietemoje skendinčią dėvėtų rūbų parduotuvę prie vaikų darželio. Matuodavosi gėlėtas sukneles ir palaidines, bet labiau už viską mėgo papuošalus: margas žiedų akutes, glotnius karolių vėrinius, saulėje spindinčius akmenėlius ir grandinėles. Vis galvodavo, kada galės jais pasipuošti, kam pasirodyti, bet Rainienei blizgučiai įspūdžio nedarė, todėl Gitana jais pasipuošdavo eidama ravėti daržų, skindama uogas, virdama vakarienę. Vakarais sėdėdavo prie stalelio už šaldytuvo ir negrabiais pirštais lakuodavosi rankų nagus nuo žemės pajuodusiomis panagėmis.  Ir kai žiemą Rainienė pasimirė, Gitanai beliko krūva žiedelių ant sudiržusių rankų ir dvarelis su dvidešimt hektarų miškingos pievos, įspaustos į melioracijos griovio ir raistų rėmus seno klojimo fone.

Šiandien Gitanai nuo pat ryto, rodės, ūžė galvoje. O gal tai taip labai daužėsi jos širdis. Ji jau kurį laiką rytais praskleisdavo užuolaidėlę ir akimis perbėgdavo savo pievas, žvilgsniu matavo smilgų ir retų dobilų aukštį ir, nors birželis buvo sausas, žolė kiekvieną rytą iš po nakties būdavo stybtelėjusi aukštyn ir Gitana su jauduliu laukė tos dienos, kai šienauti pievų atvažiuos dideli vieno ūkininko traktoriai: vienas lėks priekyje ir paskui save guldys pradalgius, jam iš paskos praūš kitas ir didelėmis mechaninėmis šakėmis vartys padriką žolę. Tada džiovins, o kitą dieną važiuos grėboti, presuos rulonus, dar viena mašina kraus juos į priekabą. Gitana nenustygo vietoje: „Šiandien jau tikrai“, - mąstė ji ir net išsitraukė iš klibančio stalčiaus seną raudoną lūpdažį, apvedė juo siauras lūpas, apsilaižė ir nusišypsojo sau veidrodyje. Tikrai ūžė. Keliuku per mišką jos namų link dulkėjo didelis raudonas traktorius. Gitana labiausiai norėjo lėkti į žvyrkelį, sustoti priešais, kad traktoristas irgi sustabdytų mašiną, ir matytų kaip ji stovi prieš jį, gėlėtu sijonu, raudonomis lūpomis. Ką jis tada galvotų? Ar galvotų sau, kad ji visai nieko? Kad gal net truputį panaši į Mergelę Mariją iš paveikslėlio? Gitana tyliai krutina lūpas, lyg deklamuotų eilėraštį. Dar pagalvoja, ar moka bent vieną eilėraštį apie traktoristus?.. Ji nespėja atsitokėti, o traktorius jau sustoja prie jos tvoros. Vidutinio amžiaus, smulkaus sudėjimo traktoristas išoka iš kabinos ir nešdamasis kažką rankoje, artėja jos verandėlės link:
- Laba rytą, atvažiavau šienauti. Kaip sutarę su Joniūnu, -prieš saulę primerkia akį vyriškis.
Gitana šypteli, atidengdama šoninių dantų neturinčią burną.
Traktoristas atrodo irgi šypteli;
- Čia tau medaus. Šviežias. Laižyk! O paskui man padarysi kavos. - ir skubiai grįžta atgal į traktorių ir suriaumojus motorui pradeda pjauti pirmą pradalgį.

Gitana kilsteli sijoną, atmeta ilgus, žilų sruogų pilnus plaukus ir sėdasi ant laiptelių. Galvoja: „O jeigu ne tik kavos, bet ir kokio kugelio? O po to galbūt vakare jis dar užbėgtų į verandėlę pasiklausti dėl rytojaus? O jeigu už raisto bus labai skysta žolė, ir jis per pusdienį viską pabaigs ir išrūks? O jei jo šienapjovė suges, ar jis ateis pas ją paprašyti vandens tepaluotoms rankoms nusiplauti? „. Gitana audžia mintis ir jos fantazija ją jau neša toli toli. Už klojimo, kur ūžia tas didžiulis traktorius. Ji pasiražo ant laiptelių, ištiesia koją netyčiomis paspirdama šalia susisukusį juodą kiemsargį, su kuriuo net pasipykti negalima: „O gal su anuo, traktoriuje, galima karštai pasibarti, o po to - dar karščiau susitaikyti? „ mąsto moteriškė, greitai krutindama lūpas, lyg kalbėtų burtažodį. Ir ūžimas prie melioracijos griovio nutyla: „Sugedo? „ - su nuostaba pati save pagauna Gitana, -“tai kaip jis dabar grįš namo, tuos 20 kilometrų, į kitą kaimą, atgal į Joniūno ūkį? „ - svarsto Gitana ir pro jos besišypsančias lūpas vėl pasirodo bedantė burnos ertmė. Ji šoka nuo laiptų, bėga į virtuvę, ieško kavos: „Jau gal tuoj tuoj, ateis pro klojimą“, -net džiaugiasi.

Tačiau neilgai trukus iš už posūkio išnyra visureigis, jam iš paskos atvažiuoja antras traktorius. Parvažiuoja ir anas, kurio ūžimas kurį laiką buvo nutilęs. Visi trys sustoja po liepa šalia tvoros, iš kabinų lipa jau kiti vyriškiai. Gitana juos mato pakėlusi užuolaidėlės kraštą ir metusi kavos virimą išskuba atgal į verandėlę. Visa smagi vėl pasitaiso ilgą sijoną, atmeta plaukus ir klesteli ant laiptų. Bet vyrams jos sijonas neįdomus. Sustoję už tvoros kažką karštai aiškinasi, tūpčioja aplink pirmąjį traktorių. Gitana girdi lengvo birželio vėjo suneštus vyriškus balsus, juoką. Ji kilsteli galvą ir mato, kaip anie po medžiu į ją šnairuoja ir lyg susitarę garsiai nusikvatoja. Po to paeiliui sugaudžia du galingi varikliai, atrodo, net didžiulis klojimas  suvirpa nuo ūžesio. Gitana jau nebegirdi balsų, ištiesusi kaklą dar bando įžiūrėti, ką tie vyrai daro, bet jie sulindę už padargų, paskendę traktorių kriokime. Du traktoriai vienas paskui kitą pasileidžia atgal į pievą, o greitai nuo jų atsiskyręs visureigis skubiai pradingsta už paskutinio posūkio, palikdamas paskui save baltų dulkių šleifą.

Per pietus traktoristai vėl sustabdo savo mašinas po liepa patvoryje. Šį kartą nebekrapšto padargų, pamatę kieme beknypiančią Gitaną šūkteli:
- Nešk kavos! Pietausim! - ir pamoja jai ranka.
Susijaudinusi Gitana meta šalin šluotražį ir skuba į virtuvę, kaičia vandenį, atsidariusi spintelę renka gražiausius puodelius: „Viens, du, trys... „- skaičiuoja. Beria kavą į puodelius, pirštai virpa nuo jaudulio, kavos miltelių pribyra ant stalo, ji juos nubraukia atbula ranka, pila karštą vandenį ir pagriebusi du puodelius bėga į pievą. Traktoristai šypsos, dėkoja, bet sriubtelėję pirmą gurkšnį susiraukia:
- O cukraus tai ir pagailėjai!
Gitana nurausta, prikanda raudonai padažytas lūpas. Apsisukusi skuba atgal į namus, čiumpa cukrinę ir priglaudusi prie krūtinės skuba pas laukiančius vyrus:
- Jei šiandien nespėsim visko nupjauti, paliksim pas tave traktorius, - mirkteli vienas, ryte atnešęs medaus.
Gitana išsišiepia ir prisimerkia:
- Galit likt miegot ir patys. Vietos yra. Šen ar ten. Ar pas mane, - greitai priduria.
Ir jau įsivaizduoja, kaip tas vienas prigula šalia. Nužiūri jo tepaluotas rankas: vienoje - kavos puodelis, kitoje - smilkstanti cigaretė, šiaudiniai plaukai ir lyg kadrinimui primerkta akis. Gitana net grįžteli atgalios, gal tai Saulė šviečia jam į akis ir jis taip prisimerkęs. Bet Saulė pakibusi jiems už nugaros virš kluono, vadinas, čia jai merkia akį. Ji kresteli plaukus:
- Tai kaip, vyrai? Aš ir vakarienės paruošiu, o ryte nukris rasa ir pulsit pjauti, - kalbina.
Antras traktoristas suprunkščia, delnu pliaukšteli pirmajam per petį. Abu krizena pasislėpę už puodelių, tik dulkėti antakiai kyšo. Gitana jiems pašildytų vandens apsiprausti, paklotų švarias lovas: „Bent vienas pasiliktų“. - atsidūsta Gitana ir jaučia, kaip krūtinėje darosi karšta nuo tos minties, apie vyriškio rankas, slenkančias jos pečiais.
- Bus matyt, - pažadina ją iš fantazijų trumpi traktoristo žodžiai, -važiuojam, ble, nes tikrai reiks čia nakvot, - nusižvengia ir abu eina kas į savo kabinas.

Visą dieną Gitana stengiasi nenutolti per toli nuo dvarelio, sukasi aplinkui kiemą ir vis pasiklauso, ar toli pjauna, gal jau grįžta į šitą pievos galą. Įbėga kambarin, nužiūri Rainienės lovą, kurioje jau pusę metų niekeno negulėta, pasisuka į savo, kurioje jau gerus trisdešimt metų gulėta tik jos pačios. Niekas dar nebuvo įkritęs į minkštus pagalvius, šmurkštelėjęs po vilnoniu apklotu, prisispaudęs ir visą naktį kvėpavęs į jos sprandą savo cigarečių kvapu. Apsisuka ir bėga į virtuvę, lupa paskutines bulves, tarkuoja burokine tarka ir vis žiūri pro užuolaidėlės kraštą, ar neišvys iš už klojimo pasirodančio raudono traktoriaus, ar neišgirs jo griausmo, ar neateis tas šiaudagalvis pas ją. „Kad tik tas kitas, tas storžievis, nesumanytų pasilikti, kad tik nesugadintų“... - Šauna į orkaitę skardą su kugeliu ir dar lekia iki spintos. Pravėrusi duris svarsto, ar kloti naujai lovas, o gal palikti savo senus patalus, kad jie prisigertų to aitraus vyriško prakaito ir iš plaukų išbyrėjusių žolynų stagarų ir dulkių: „Dvi antklodes, ar vieną? „ - klausia pati savęs, lupa iš lentynos sulankstytą vilnonį pledą ir meta jį ant lovos: „O gal nėra vietos dviem, gal po vienu sutilpsim“- gulasi į lovą, prisispaudžia prie sienos ir per ištiestą ranką matuoja, kiek vietos lieka. „Anas smulkus vyriokas, jei labai prisiglaus... „- sukrizena ir krūtinėj vėl taip  maloniai kutena, daros šilta šilta, atrodo net širdis ūžia. Ūžia! Traktoriai jau prie klojimo, paguldo paskui save paskutinius pradalgius. Gitana meta patalus žemėn ir bėga į laiptus, tarp kojų pinasi ilgas gėlėtas sijonas. Sustoja tarpdury ir per dulkių debesį dar mato į raudoną vakarą nutolstančias raudonas galines traktorių šviesas.
2021-03-28 13:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-01 22:51
Lietaus rožė
Skaitėsi įdomiai, patiko rašymo stilius.
Vargšė ta Gitana, taip tikėjausi, kad pasiseks:) Prikaustė skaityti iki galo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-29 21:45
Prinsas Kalava
su laiku čia viskas gerai. kažkada buvo balana, paskui Iljičiaus lemputė, o tada atsirado humana - tokiuose užkaboriuose tik tokie pasikeitimai, daugiau ten niekas nevyksta. kūrinys tuo ir stiprus, kad Gitana gali gyventi tiek šiandien, tiek vakar, o galėtų būt netgi seniai mirus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-29 00:53
klimbingupthewalls
aš patikėjau ne viskuo, bet 4 parašiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-29 00:20
gogo
o koks čia laikas prezent perfect ar prezent atbulinis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-28 22:51
Damastas
Stilius kaip stilius, netgi labai normalus. Netgi gana gerai parašyta - viskuo patikėjau.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-28 14:25
gogo
medinis stilius ir kalba. kai tai matosi nuo pirmų sakinių klaikuma nebeturi ribų. rašau 3 neskaitęs ir tvirtai žinodamas kad esi vertas ne daugiau vieneto (1).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą