Vėliavnešys

Tos akys kaip rūkas pakrantėj
Ir žingsniai lyg plytos raudonos
Iš griūvančių Kauno sienojų
Kaip sunkios romaninės durys
Kai nuteka žaizdos per Nerį
Ties Nemunu pakeičia kryptį
atsimuša dūžtančios aidi
Kai tu mano ranką paleidi

O vėliava tavo dar plaikstos
Aukštai gedulinga it maršas
Išsiveržia tau iš krūtinės
Dar girdisi toliuos trimitai
Ir renkasi vyrai papėdėj
Tik tu vis dar šitaip paklaikęs
Lyg paliktas būti už vartų
Per upę linguojančiom valtim
Į vakaro aitrų raudonį
Besikeliančio Bonaparto