Rašyk
Eilės (75812)
Fantastika (2218)
Esė (1521)
Proza (10679)
Vaikams (2570)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2020-12-08 08:41
Adam is taking bombs

Aš gavau pieštuką

Svajojau apie rašykų virtualų pieštuką nuo pat pirmų dienų čia, o tos pirmos dienos buvo seniai, kai tekėjo nevanduo, ant Vilniaus stogų vaidenosi archangelas ir jo draugelis VuDu, kai pažinojau čia visus ir kiekvieną, skaičiau ir rašiau daug, kai rašykuose pastoviai vykdavo ginčai dėl parašyto 4-to, nes turėjo būti penketas, bent jau taip norėdavo Ema vilkė, ir dar buvo dėdė kurmis, kuris kažkada mane lydėjo į autobusą, nors iš dabartinės perspektyvos galvoju, kad jis dažniausiai buvo žiauriai apsirūkęs, ir mano bičiulis Do, ir prozerpina, Aivaras, Vytautas - žmonės, kurie pamojuodavo prasilenkdami VU kiemeliuose ar kažkur tarp Vilniaus senamiesčio kabakų, kurie vėliau pasirašinėjo man savo eilėraščių rinktines. Ir dabar niekas nemato mano pieštuko.

Užtat aš norėčiau daugiau skaityti. Nes šiaip kartais visai nieko. Ir dabar jau kažkaip įsipareigoju.

Ir Ačiū!
2018-11-24 21:49
Adam is taking bombs

davai

kaip ankščiau geriam Stakliškių "Suktinį" tiesiai iš plastmasinių butelių, ramstom pečiais žemėtą sėjamą, skambinam į gaisrinę ir klausiam, ar nenori darbo, nes mes tuoj padegsim pievoje rastus šieno rulonus.
Aš daug žiūrėsiu į tavo nugarą ir, kai tu negirdėsi, sakysiu visiems, kad čia mano geriausias draugas. Ir pirštu rodysiu į didelį ir gražų tavo...traktorių.

O kai mane girtą veš namo, aš dar pasakysiu, kad tu turėjai mane vesti.
2018-11-20 21:28
Adam is taking bombs

Traktorių dainos I

Ką įsimylėjau anksčiau: traktorius ar jį? Ar be vieno nebūtų buvę kito? O gal vienas išplaukė iš kito? Gal vis dėlto pirmiausia buvo traktoriai ir aš, paskendusi jų ūžesy, tokia maža maža prie didelių jų ratų, prie garsiai riaumojančių motorų. Nors riaumoti jie pradėjo tik vėliau, iš pradžių jie plerpdavo, pūškėdavo, burgzdavo, o į kalną - tuksėdavo. Bet iš pradžių jais ir važinėjo senelis, ar tas pirmasis darbininkas su varlėmis ant megztinio ir kepure su snapeliu. Taip tie traktoriai atituksėdavo per žeme ir kažkieno rūkomos cigaretės dumais kvepiančius rudenio bulvienojus ir reiškė naują vagą, naują ragažę, dar daugiau bulvių ir darbo. Taip tas traktoriukas atpuškėdavo su pilna priekaba malkų mūsų lapkričio žvarboje jau sustirusiems pirštams, taip per lauką dardėdavo su runkeliais ar nuburgzdavo per laukus į pamiškę šviežiai išvartęs šienus. Ir kaimo vaikui tai nereiškė meilės, tai nereiškė nieko, tik darbą, dar daugiau darbo. Traktorius buvo darbas. Ir tie traktoriai tiesiog buvo. Iš pradžių raudonas, paskui mėlynas,  vėliau - kombainas. Dar vėliau radosi ir jų vairuotojai, ir mechanikai - jų traktoristai.


Bet ar tikrai aš buvau prieš jį? Taip, aš jau sukausi tarp tų didesnių ir mažesnių traktorių, jau žinojau ir buvau pati sugalvojus jiems vardus, jau pati save vadinau kažkaip kitaip, su burzgiančia, gaudžiančia priegaide, jau truputį buvau jų dalimi, arba jie mano. Kaip kad tie suraikyti laukai,  nubalnotos arimų kupros, maži ir dideli grumsteliai, moliai, vėlyvi pavasariai, ilgi vasarų vakarai ir paskutinę kviečio varpą iš paskos velkantis kombainas, po dienos darbų sunkiai rėpliojantis namo, ir greitai pro šalį prazvimbiantis gazikas. Ir aš jau mokėjau juos pavadinti, jau žinojau, kas kaip lekia, kas kur važiuoja, kas ką vairuoja. Tik apie jį nežinojau nieko. O jis juk šitiek laiko jau buvo prieš mane. Ne tik sukišęs savo rankas prie šilto variklio, ne tik prakvipęs alyva, varžtais, moliu, ne tik įsimaišęs kažkur į tą traktorių gaudesį, ne. Jis jau buvo prieš mane ir savo mikliom bernioko kojom jau maklinėjo po balas prieš man į jas įlipant, jis taip pat nuo mažens gaudavo pasėdėti prie to mažėlesnio traktoriaus vairo, kai tėtis ar senelis važiuodavo su vandens bačka pas karves, suardavo pūdimą ar vėl palenkdavo namiškių bei artimų ir tolimesnių giminaičių kupras prie bulvių vagos. Gal jis ir nagus prie to traktoriaus buvo prikišęs, nes iš kur kitur tas jo begalinis nagingumas ir išmanymas, jei ne nuo vaikystės ardomi ir vėl surenkami traktoriukai? Jis jau prieš mane ėjo pas mergas ir į šokius. Galbūt ten ir susitikom pirmą kartą?
2018-11-18 22:10
Adam is taking bombs

Juodoji laiko skylė yra laimė

-Tiksliai! - nudžiunga, -dar bus vakarienė - tai laimė!
-O kai aš pas tave atvažiuoju, tai ne laimė?- patempiu lūpą.
-Aišku, kad laimė,-nusišypso.

O man laimė dar yra vogti jį iš pamainos gaisrinėje, įsitempti į savo juodą džipą - juodąją laiko skylę - kur 60 minučių atrodo kaip kokios 3. Ir laimė, kai mes sėdim toj juodoj laiko skylėj, abu jau vėluojantys grįžti, valgom šokoladukus, kalbam apie priekabas, kolchozus ir rusų tankus, tanketes ir šarvuočius:

-Kaip mes į juos vėpsodavom: visa kolona! Vienas galas vienam kaimo gale, o kitas - jau prie plento,- prisimena.

...Ir dar kaip daužydavo fermų langus ir mėtydavo šiferio gabalus.
Aš galvoju, koks jis jau senas, o jis dar užleidžia kažkokią rusišką dainušką "o dieve, koks vyras, noriu nuo jo sūnas", juokias.
Sakau, kad nenoriu nuo jo nei sūnaus, nei dukros. Jis man paantrina.
Tada dar primena man, kaip pusę metų niūniavau "juodą orchidėją" ir besijuokdamas, kad dabar niūniuosiu "o dieve, koks vyras...", išbėga iš tos juodosios laiko skylės.

Juokiasi, daug juokiasi. Ir jis man yra laimė.
2018-10-29 22:12
Adam is taking bombs

Dar penkiolika minučių

Jo plaukai kvepia spalio mėnesiu. Jis žyla, jam jau keturiasdešimt vieneri, jis ramiai atsilošęs sėdynėje. Lyg žiūri į tolį, bet aš nežinau, ar jis atsimerkęs ir žiūri per priekinį stiklą į padrikas žoles, augančias iš betono plokščių, ar užsimerkęs, ir tik jo nosis dar perplėšia tamsą. Tamsu ir mes net atsimerkę vienas kito turbūt nelabai matom. Bet ir mūsų turbūt niekas nemato. Bet mes vis tiek užsimerkę.

Dar penkiolika minučių išglostyt šitą Česyro katiną, būti su juo, jame, klausytis jo pasakojimų, kalbėti, laikyti jį už rankos, jam šypsotis, šypsotis su juo, dar žiūrėti į žolių stagarus, tylėti, apsirengti, atvirst į žmogų: jis dar pakšteli mane į lūpas ir jau darydamas duris sukužda: nesušalk tik,- ir dingsta dabar jau toje kitoje tamsoje.
2018-10-19 21:04
Adam is taking bombs

Tatuiruotė

Meilė nėra gauti truputį apgirtusį sms aštavįnoriu , meilė - tą sms išsitatuiruoti ten, kur labai skauda: kairėj pusėj ties šonkauliais.
2011-06-07 23:38
Adam is taking bombs

Mane

paėmė šventas Johannes.


Ir ne kartą.
2011-02-26 11:42
Adam is taking bombs

Gražiausias mano gyvenimo eilėraštis

[3:00:35 AM] *** Skambino hannes, trukmė 5:39:49. ***
2011-01-23 15:33
Adam is taking bombs

O ta nelemta

Tavo pilvo apačia,
kur
tau
po velnių
jau yra 18.


1 2 3 --- 6 --- 9 --- 12 --- 15 --- 18 --- 21 --- 23
[iš viso: 223]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą